7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fanfaros kaitai ir tradicijai

Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, skirtas sezono pradžiai ir Juozo Domarko jubiliejui

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Muzika
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.

Simfoninės muzikos sezonai, kaip ir nuolatinė simfoninio orkestro veikla, – viena solidžiausių muzikinės kultūros gyvybės formų. Sykiu tai ir svarbiausias akademinės muzikos institucijos – filharmonijos – tapatybės ženklas. 2016-ųjų rudens koncertų sezono pradžią paskelbęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, įvykęs Vilniaus filharmonijoje rugsėjo 17 d., buvo paženklintas dviem skaičiais: 76 ir 80. Abu šie skaičiai kone bendraamžiai ir kryptingai skrodžia praeities laiką: pirmasis primena tolydžio besisukantį sezonų ratą, antrasis – iškilų ilgamečio šio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko jubiliejų.

 

Jau aštuntą dešimtmetį besiklostančioje šio simfoninio orkestro istorijos tėkmėje rasime ne tik raiškių šio kolektyvo raidos, profesinės veiklos, kaitos ženklų, bet ir iškalbingų sutapimų su mūsų valstybės istorija. Keletą jų norėtųsi prisiminti. Orkestro gimimas sutapo su tuo laiku, kai po dviejų lenkmečio dešimtmečių į Lietuvą sugrįžo istorinė sostinė Vilnius, o džiaugsmas ją atgavus ėmė reikštis akivaizdžiai suvešėjusiomis kultūrinio gyvenimo formomis. Jas steigti, gaivinti, puoselėti reikėjo didelio ir protingo, kartais net utopinio ryžto, netrumpalaikio ir perspektyvaus mąstymo (orkestro įkūrėjai – Balys Dvarionas ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Su minimu orkestru susijęs ryžtas neišblėso ir pirmosios sovietų okupacijos, karo ar vokiečių okupacijos metais. Ypač pastaruoju laikotarpiu orkestras, vadovaujamas kompozitoriaus ir dirigento Jeronimo Kačinsko, pasiekė stebėtiną (utopinį?) pajėgumą. Prisiminkime keletą vokietmečio muzikinės kronikos faktų – per kiekvieną sezoną šis orkestras parengė maždaug po 30 skirtingų simfoninių programų, pagriežė visas Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso simfonijas, skambėjo ir lietuvių kompozitorių partitūros, tačiau nepamiršta ir sudėtingoji simfoninė klasika (tarkim, Antono Brucknerio, Richardo Wagnerio opusai). Ko gero, tuomet ir buvo sukurtas ambicingas europietiškas akademinis pagrindas šio orkestro ilgaamžiškumo, profesionalumo matmeniui, įsigyvenęs kaip būtinybė, vidinis imperatyvas, be kurio neįsivaizduojama muzikinio gyvenimo tikrovės sveikata.

 

Peršokant jau į kitą laiko fazę, išskirtini 1964-ieji, kai šio orkestro meno vadovu tapo Juozas Domarkas, kuris kolektyvo ir savo braižą gludina iki mūsų dienų. Taip, dabar Nacionalinis simfoninis orkestras išgyvena akivaizdžios kaitos periodą: nuo praėjusio sezono jam vadovauja Maestro ugdytas Modestas Pitrėnas, vis dažniau galima išvysti ir kitus jaunesnės kartos dirigentus, pastebima orkestrantų kaita, – tačiau praeityje kaupta patirtis tebeaidi reikšmingu kontrapunktu. Ir tai būtų tarytum savotiškas palikimas, sąlygojantis dideles galimybes ir jaunesnės kartos dirigentų kūrybiniams sumanymams ar sistemingai veiklai. Ir nors orkestras ne visada džiugina stabilumu, kartais jis iš tikrųjų geba pranokti lūkesčius, įrodyti savo vertę ir techninę bei meninę brandą.

 

Svarbiausiu J. Domarko įdiegtu principu galima laikyti nuolat grojamą simfoninę klasiką, didelių apimčių veikalus, jam stilistiškai artimų lietuvių kompozitorių kūrinius. Nuolatiniam koncertų lankytojui gana gerai pavyksta atpažinti, išgirsti ir tuomet jau mėgautis tuo meniniu rezultatu, kai dirigentas jaučia gerą ryšį ne tik su ilgus metus ugdytu kolektyvu, bet ir su grojama muzika. Kaip tik tokia skambėjo ir sezono pradžios koncerte: simfoniškas Johanneso Brahmso Koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, op. 102, bei monumentali Camille’o Saint-Saënso Trečioji simfonija c-moll, op. 78. Gal ir būtų patraukliau tą vakarą išgirsti J. Domarką su orkestru griežiant „tikrą“ Brahmso simfoniją, tačiau sraunus simfoniškumo matmuo pulsavo ir šiame, kaip ir kituose Brahmso koncertuose. Klausantis labiausiai ir paveikė dirigento ryšys su orkestru ir jo sukelta muzikos sugestija, didingumo ir intymumo sąveika, garso prabanga. Kūrinio solistai Mari Samuelsen (smuikas, Norvegija) bei Håkonas Samuelsenas (violončelė, Norvegija) – puikūs savosios muzikų kartos reprezentantai, techniški, artistiški, didelių galimybių muzikantai. Vis dėlto jų griežimas paliudijo veikiau norą išlikti „svečiais“, netapus laikinais „namiškiais“. Jų tarpusavio ansambliškumas paliko didesnį įspūdį nei dialogas su orkestru. O kad smuikininkė ir violončelininkas iš tiesų pilnavertiškai mėgaujasi dueto stichijoje, išgirdome bisui jų atliktoje Georgo Friedricho Händelio Pasakalijos aranžuotėje.

 

Antrąją koncerto dalį užpildė Saint-Saënso „Vargonų simfonija“, kurioje solo partiją atliko vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur. Saint-Saënso veikalas savaimingai mums priminė prancūzų romantinės muzikos tradiciją, masyviai daugiabalsį ir daugiasluoksnį orkestrinį mąstymą, šio kompozitoriaus melodinę išraišką, jo siekį sukurti savąjį hommage brangiam bičiuliui, bendraminčiui ir kai kurių muzikinių idėjų įkvėpėjui Ferencui Lisztui.

 

Kai skamba pagrečiui dvi romantinės partitūros, nejučiomis imi jas lyginti: kuri brandesnė, gražesnė, vertingesnė? Kiek suabejočiau tokiu programos pasirinkimu vertybiniu ir stilistiniu požiūriu. Tačiau svarbesnė, ko gero, čia būtų pakili, entuziastinga ir pritarianti publikos reakcija, pratrūkusi po ilgai gaudžiančios ir už salės ribų besiveržiančios Simfonijos kulminacijos (trankiai ir aktyviai manifestavo pagrindinė kūrinio tema, reiškėsi visos orkestro instrumentų grupės, vargonai). Tad tebūnie tai savotiškos fanfaros, paskelbusios, jog koncertų sezonas prasidėjo.

Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.