7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Onutės Narbutaitės muzikos slėpiniai

Jubiliejinių koncertų atgarsiai

Audronė Žiūraitytė
Nr. 28 (1180), 2016-09-16
Muzika
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.

Šiais, kompozitorei Onutei Narbutaitei jubiliejiniais metais, klausytojai kviečiami į tris jos kūrybos vakarus. Rugsėjo 3 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje skambėjo oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), rugsėjo 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – kamerinei muzikai skirtas koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“, o gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atlikta simfoninė Narbutaitės muzika. Minėtus renginius su rėmėjų pagalba organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Gražią iniciatyvą prie jų prisijungti parodė Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ ir mokytoja Jurgita Dirgėlaitė. Dar gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje skambėjo Narbutaitės vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai vaikams, suvienyti dainos pagal Sigito Gedos eiles – „Riešutų žydėjimas“ – pavadinimu. Jau šis, lyg „vaikiška“ ciklo preambule tapęs koncertas paliudijo, kad šiuolaikine muzika galima žavėtis, nes ji yra žaisminga ir elegiškai mąsli, tyra. Tėvelių ir jų atžalų bei kitų klausytojų perpildyta salė šventiškai sušurmuliuodavo, susikaupusi nuščiūdavo, tarsi vykstant nekasdieniškoms apeigoms.

 

Klausytis 1997 m. sukurtos ir autorei Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusios oratorijos „Centones meae urbi“ jau rinkomės į pilnutėlę bažnyčią, kurioje išgyventų įvykių gelmė prilygo maldai. Prieš kelis dešimtmečius Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykusi veikalo premjera apstulbino kiek netikėtai užgriuvusia tekstų bei stilistinių aliuzijų įvairove, sužadino smalsumą ją suvokti protu. Šiandien įspūdingų parametrų pranciškonų bažnyčioje ji pribloškė kitaip, – nepaisant didelės, nors geros akustikos erdvės, buvo suvokiama ryškiau, aiškiau, intymiau. Jauteisi ne klausytojas, o tikras įvykių dalyvis, susiliejantis su miesto dvasia (perfrazuojant oratorijos pabaigoje cituojamą Vaidotą Daunį, – šio miesto gyvybės paslapties dalyvis). Skambant oratorijos „Rudeniui“ drauge su kompozitore vaikščiojai po Bernardinų ir Rasų kapines, atmintyje atgyjant išėjusiems. Įsitraukei į nevaldomai siautėjantį „Pavasario“ šėlsmą, jautei negailestingai stingdantį „Žiemos“ šaltį, „Vasarą“ išgyvenai dėl nužudytųjų ir ištremtųjų. Monumentali prabanga ir rafinuotas meditatyvios procesijos asketizmas, pakylėjantis varpų gausmas ir sukrečianti akmenų griūtis, sentimentali salono aplinka ir niūrus raudos tragizmas užpildė pranciškonų bažnyčios skliautus. Kokiomis priemonėmis kompozitorei tai pavyksta pasiekti – nelabai terūpėjo. Tačiau jos buvo svarbios ir įtaigiai interpretuotos atlikėjų: tai Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Egidijus Ališauskas (birbynė), kamerinis choras „Aidija“ (meno vadovas Romualdas Gražinis), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas). Oratoriją kaip ir prieš kelis dešimtmečius dirigavo Narbutaitės muzikos žinovas, aktyvus jos kūrybos propaguotojas Robertas Šervenikas, šį kūrinį po premjeros dar 1997 m. dirigavęs šv. Ignoto bažnyčioje, vėliau Frankfurte, Kotbuse (2000), Nacionalinėje filharmonijoje (2009), Krokuvoje (2011). Susižavėjimo veikalu atgarsiai, ataidintys iš ankstesnių atlikimų (oratorija įvardinta kaip vienas svarbiausių 2011 m. Krokuvoje vykusio Czesławo Miłoszo literatūrinio festivalio įvykių), rugsėjo vakarą pasklido ir tarp žymiausių pasaulio muzikologų bei filosofų, tomis dienomis Vilniuje dalyvavusių tarptautinėje konferencijoje Muzikos ir teatro akademijoje, bei atsitiktinai čia užklydusių „Sostinės dienų“ lankytojų.

 

Nacionalinės dailės galerijos erdvė ne tik dėl čia rengiamų parodų, bet ir koncertų praeityje visiškai paliko pradinę šio pastato (Revoliucijos muziejaus) paskirtį. Tą vakarą „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“ apjungė kamerinius Narbutaitės kūrinius. Išgirdome kitokią nei oratorijoje Narbutaitę, o savo giliomis pajautomis ir tikslinga vidine opusų tvarka bei spontaniškais akibrokštais – vis tokią pačią. Koncerte kalbėjusi kompozitorė atskleidė įvairiapusę to dešimtmečio svarbą. Ji susijusi ne vien su mažiau (daugiausiai iš įrašų) girdėta arba seniai užmiršta muzika. Dešimtmečio viduryje buvo atgauta Nepriklausomybė. Jis sutampa su kompozitorės gyvenimo dešimtmečiu tarp 30-ies ir 40-ies. Tame dešimtmetyje gimė kompozitorės dukra Ieva Kotryna (1994). Apibendrindama Narbutaitė teigė, kad šis laikotarpis buvo ypatingas, intensyvus ir įvairiaplanis, pilnas esminių pokyčių – politinių, visuomeninių, asmeninių. Svarbus jis ir kūrybos sklaidos požiūriu, nes nuo 1991 m. gana staiga jos muzika pradėta užsakyti ir atlikti užsienyje.

 

Tuomet kompozitorė buvo lyg panirusi į tembrinės raiškos, akustinių garso spektro prasmių paieškas, kurios nors ir suponuoja verbalų (pateikiamą pačios kompozitorės anotacijų pavidalu) aiškinimą, vis dėlto yra labiau išlaisvintos nuo oratorijoje sunkiau išvengiamo literatūrinio suvokimo. „Vieno dešimtmečio hoketo“ visumą suvokiau kaip garsų, jų derinių, atliekamų įvairiais instrumentais, sonorinę puotą, kurioje būta ir giliai meditatyvių, ir ugningą kompozitorės temperamentą atskleidžiančių fragmentų, įprasmintų vos keliomis natomis ar siautėjančia būgnų audra. Mušamiesiems instrumentams šiuo laikotarpiu tenka išskirtinis vaidmuo.

 

Galerijoje vykusio koncerto vedlys, padėjęs muzikantams orientuotis muzikinės grafikos vaizdiniuose, įkvėpęs jų vaizduotę, valdęs opusų visumą taip pat buvo dirigentas R. Šervenikas. Koncerto pradžioje skambėjusi „Monogramme“ (1992; Lietuvoje, be premjeros, dar atlikta 1994 m.) skirta 3 atlikėjams, kurie naudoja net 24 mušamuosius instrumentus. Kūrinys pateikiamas ne tik mušamųjų šėlsmu, bet ir itin lyriškai. Atlikėjai Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius ir Vladislavas Šeibakas nebuvo abejingi stulbinančiam šio kūrinio vitališkumui, niuansų įvairovei, ritminio ornamento ir tembrinio nuspalvinimo išradingumui bei sudėtingumui. Sonoristiškai išraiškinga monograma kėlė nemuzikines, grafines, kriptografines, su dedikacija lenkų muzikologui Krzysztofui Drobai susijusias asociacijas (jo inicialus ženklina d-b-a-f garsai). Asociacijos būdingos ir koncertą efektingai užbaigusiam „Vėriniui“ (1995; dar skambėjo 1996 m.), kurio kompozitorės partitūroje pateikiami net keturi aleatoriniai atlikimo variantai. Šįkart išgirdome 2016 m. redakciją, pritaikytą galerijos erdvei, išnaudojant visus ten esančius instrumentus – opusas skirtas trims perkusininkams, pučiamiesiems instrumentams ir kontrabosui. Kūrinio anotacijoje kalbama apie šešių šešiakampių vėrinį, įvairiais būdais užsegamą ir atsegamą. Kaip ir daugelyje savo kūrinių „žaisdama karoliukais“, čia Narbutaitė klausytojui pasufleruoja ir „antrinį“ jo turinį, nes kiekvienas simbolis gali būti išplėtotas į daugiau ar mažiau erdvią verbalinę išraišką, kurią lemia daugybė veiksnių, tarp jų ir klausytojo patirtis, kultūrinis kontekstas, bendra muzikinė istorinė praktika. Šešiakampiuose sutalpinta interpretacijos laisvė išskleidė atlikėjų kūrybiškumą, kuris atliepė turtingą kompozitorės vaizduotę ir amato išmanymą. Aleatorinį opusą unikaliai suvėrė Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas (mušamieji), Lina Baublytė, Giedrius Gelgotas, Valentinas Gelgotas (fleitos), Tomas Bieliauskas, Viktoras Palejus, Lukas Sarpalius (obojai), Paulius Lukauskas, Arvydas Valatkevičius, Tadas Butkus (valtornos), Marius Balčytis, Albinas Gražulis, Valentas Marozas (trombonai).

 

Kūrinyje „Liberatio“ dvylikai pučiamųjų, lėkštėms ir keturiems styginiams (1989; dar atliktas 1991 m.) išlaisvinimas ateina ne fanfariškai garsiai, o tyliai, kai paskutinėje kūrinio padaloje faktūrai retėjant, garsiniams vaizdiniams blėstant patiriamas tarsi vidinis išsilaisvinimas. Nuo ko? Iškyla skirtingi kontekstai – ir politinių realijų, ir totalaus muzikos struktūravimo tendencijų. Atsakymų įvairovė ir paslapties būvis – neatskiriama Narbutaitės kūrybos dalis. Pabaigoje sonorinės bangos užsklendžiamos tyloje, kurios išlaisvinimo semantika ypač ryški dėl kūrinyje vyraujančių klasterių, aštrių tono-pustonio apimties poslinkių. Įtaigiai dramaturginę „Liberatio“ dinamikos svarbą, štrichų įvairovę atskleidė Rasa Vosyliūtė (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Onutė Švabauskaitė (violončelė), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), Saulius Astrauskas (mušamieji), Lina Baublytė, Giedrius Gelgotas, Valentinas Gelgotas (fleitos), Tomas Bieliauskas, Viktoras Palejus, Lukas Sarpalius (obojai), Paulius Lukauskas, Arvydas Valatkevičius, Tadas Butkus (valtornos), Marius Balčytis, Albinas Gražulis, Valentas Marozas (trombonai). Disonansiniu šaižumu su „Liberatio“ galėtų konkuruoti „Aštuonstygė“ (1986) smuikui ir altui, įsiliejanti į Narbutaitės kūrybos visumą, kurioje ribos tarp muzikinių ir nemuzikinių veiksnių labiau sąlyginės nei realios. Rasa Vosyliūtė (smuikas) ir Jurgis Juozapaitis (altas) subtiliai išaukštino disonanso estetiką, jo variantinio multiplikavimo techniką.

 

Koncerte būta ir premjerų. „Hoquetus“ (1993) altui, violončelei ir kontrabosui (sukurtas festivalio „A-Devantgarde“ Miunchene užsakymu) originaliu pavidalu Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Tai aforistinis, puantilistinis opusas. Jo segmentinė struktūra simetriška, stereofoniška, sukuria naujus ritminius santykius, tembrinę heterofoniją. Atskiros struktūros susitelkia kelioms kulminacijoms. Jurgis Juozapaitis (altas), Onutė Švabauskaitė (violončelė), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas) pajautė kiekvieną trūkčiojimą, ilgesnį unisoną, legato. Žemyn slenkanti pustonių seka tampa pagrindine kūrinio „melodija“. Galime, jei norime, prisiminti liūdnokus kompozitorės žodžius iš anotacijos apie namą, kurį teremia tik mūsų atminties kontraforsai.

 

Pabrėždami absoliučią šio koncerto muzikos vertę, drauge akivaizdžiai jaučiame, kad abstraktusis muzikos meniškumas (muzikinė prasmė) sąveikauja su realybe. Kūrinio struktūros ir interpretacijos prasmę Narbutaitė suartina opusams duodama pavadinimus, parašydama anotacijas, eiles. Tačiau atverti kompozitorės muzikos slėpinius galima tik individualiai. Retrospektyvus koncertas nepasendino kompozitorės, jos muzika skambėjo pagaviai. Gili dvasinė opusų įkrova pasirodė laikui nepavaldi. Narbutaitė mus tebedžiugina ir naujais kūriniais – šių metų Thomo Manno festivalyje Sergejus Okruško skambino 20 minučių trukmės opusą fortepijonui „Tuštumoje“. Po operos „Kornetas“ tęsiamas bendradarbiavimas su režisieriumi Gintaru Varnu – Narbutaitės muzika įsilieja į spektaklio „Oidipo mitas“ visumą.  Praeitą vasarą Airijoje įvyko „Heliography“ moters balsui, altui, violončelei ir būgnams premjera, o per prabėgusį dešimtmetį kompozitorės autoriniai koncertai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Gerlice (2006), Londone (2013), Vienoje (2015).

 

Koncerte Nacionalinėje galerijoje dalyvavęs kompozitorius Šarūnas Nakas sau būdingu esė stiliumi apie Narbutaitės kūrybą išsakė daug įvairių, plėtojimo ar prieštaravimo vertų minčių, viena iš jų noriu pakiliai baigti straipsnį: „Narbutaitė publikos yra dievinama, į jos kūrybos vakarus einama kaip į savotiškas mišias.“

Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje akimirka. M. Aleksos nuotr.
Koncerto Nacionalinėje dailės galerijoje akimirka. M. Ambrazo nuotr.
Koncerto Nacionalinėje dailės galerijoje akimirka. M. Ambrazo nuotr.
Onutė Narbutaitė po koncerto Pranciškonų bažnyčioje. M. Aleksos nuotr.
Onutė Narbutaitė po koncerto Pranciškonų bažnyčioje. M. Aleksos nuotr.