7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išgyvename laiką

Atsisveikinant su Micheliu Butoru

Edmundas Gedgaudas
Nr. 28 (1180), 2016-09-16
Tarp disciplinų Muzika
Michel Butor
Michel Butor

Rugpjūčio 24-ąją mirus Micheliui Butorui, prancūzų kultūra neteko paskutinio iškilaus Nouveau Roman srovės atstovo – Nathalie Sarraute, Claude’as Simonas ir Alainas Robbe-Grillet jau buvo anksčiau šį pasaulį palikę. Tai jie 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė „Abejonių erą“, išjuokdami tradicinę romano formą, naujai žvelgdami į literatūrinio paveldo vertybes. M. Butoras, iš jų jauniausias (g. 1926 m.), eksperimentavo radikaliau negu likusieji, kuriuos, beje, kaip bendraminčių grupę suvokti įpratino literatūros kritikai. M. Butoras buvo itin savita individualybė, ir kažin ar būtų linkęs save saistyti su kitais žodžio meno kūrėjais. Jau ir sulaukęs gilios senatvės jis į literatūrą žvelgė tarsi į labiausiai tinkamą sritį savo intelektiniams žaidimams, o juose išskirtinis vaidmuo teko su laiko sąvoka susijusioms autoriaus patirtims, neatsiejamoms nuo erdvės kategorijų.

 

M. Butoras buvo aistringas keliautojas, tad kai kas teigia jį aplankius visą pasaulį. Mėgo rašyti traukiniuose, o mintys apie skirtingus miestus (kuriuos suvokdavo kaip savitas kolektyvinės kūrybos apraiškas) irgi dažniausiai kildavo vykstant iš vieno į kitą. Keliaudamas po Šveicariją jis susipažino su Marie-Jo Mas, ją 1958 metais vedė, susilaukė ketverto dukterų ir drauge gyveno bei leisdavosi į bendras su žmona keliones iki jos mirties 2010 metais.

 

M. Butoras dažnai bendradarbiaudavo su kitų sričių menininkais, jam buvo artimos mintys apie skirtingų meno kūrybos sričių sąveiką. 1975 m. Nicoje tapęs lingvistikos profesoriumi atsisveikino su romanu ir įniko rašyti esė, podraug vengdamas viešumos. Tačiau gyvenimo saulėlydyje buvo deramai pagerbtas: paroda Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, dvylikatomis raštų leidinys, Prancūzijos akademijos didysis literatūros prizas už kūrybos visumą. Jo paskutinių metų intelektinį žvalumą rodo ir 2012 metais išleisti „Naujausi tekstai – 37 eilėraščiai“. Apie žmogui skirto laiko tėkmę jis viename iš pokalbių yra pasakęs: „Laiką mes išgyvename tarsi kažką, ko nepastebime.“

 

Šitaip suglaudinęs vieną kitą užsienio spaudos atgarsį mirus Micheliui Butorui, mintimis trumpam grįžtu į ką tik praėjusią vasarą ir Thomo Manno festivalį Nidoje. Kaip tik jo metu buvau pradėjęs skaityti Dieterio Hildebrandto knygą „Pianoforte“, kurioje cituojamos ir aptarinėjamos Michelio Butoro mintys apie Beethoveno „33 variacijas A. Diabelli valso tema“ (minėjau jas rugsėjo 9 d. „7md“ numeryje). Tą liepos 19-osios vakarą, kai festivalyje skambėjo variacijos, niekas nežinojo, jog M. Butorui – tarsi trumputis bisas po nugyvento ilgo gyvenimo – dar liko penkios savaitės, o Algirdui Ambrazui, labai laukusiam šio koncerto (nes Daumantas Kirilauskas juk – pirmasis lietuvių pianistas, ėmęsis šio išskirtinio kūrinio), – vos keliolika valandų. Profesoriui variacijos į jas nebesutilpo...

Michel Butor
Michel Butor