7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Orumas ir tradicijos

Muzikiniai dvidešimtojo Thomo Manno festivalio apmąstymai

Rima Povilionienė
Nr. 26 (1178), 2016-09-02
Muzika
Choras „Aidija“ šių metų festivalyje
Choras „Aidija“ šių metų festivalyje

Po to, kai 1997 m. Nidoje įvyko pirmasis Thomo Manno festivalis, o jo muzikinėje programoje jos sudarytoja Ona Narbutienė kvietė pasiklausyti vokiečių rašytojo pamėgtų kompozitorių ir kūrinių, festivalis išaugo į kasmetinį renginį, kuris šiandien jungia įvairias meno sritis – muziką, žodį, dailę, kiną, taip pat nuosekliai tęsia šiame festivalyje inicijuotus sumanymus, pavyzdžiui, vieną iš koncertų paskirti lietuviškai muzikai, pristatyti festivalio užsakytą lietuvių kompozitoriaus premjerą (šie sumanymai įgyvendinami nuo trečiojo festivalio, 1999 m., per tą laiką jau nuskambėjo Mindaugo Urbaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Germanavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Algirdo Martinaičio, Vytauto Barkausko, Ramūno Motiekaičio, Felikso Bajoro, Vytauto Laurušo, Justės Janulytės, Ryčio Mažulio, Mariaus Baranausko, Osvaldo Balakausko, Šarūno Nako, Vidmanto Bartulio, Ričardo Kabelio, Ugnės Giedraitytės, Onutės Narbutaitės premjeros). Kasmetinis Th. Manno bendraminčių sambūris aplink save subūrė ne tik nuolatos čia grįžtančius muzikuoti (choras „Aidija“, Kauno styginių kvartetas, trio „Kaskados“, pianistas Daumantas Kirilauskas), bet ir festivalio koncertinėje scenoje – Evangelikų liuteronų bažnyčioje – debiutuojančius atlikėjus. Gana greit šis renginys įtvirtino dar vieną, itin reikšmingą tradiciją – be galo intensyvų vienos savaitės tvarkaraštį modeliuoti pagal pasirinktą vienijančią temą ar originaliai pakreipti link literatūrinių sąsajų pasitelkiant Czesławo Miłoszo tekstų pavadinimus; 2014 m. buvo inicijuotas į penkerius metus išsidriekiantis temų ciklas, skirtas Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui.

 

Tokiu apibendrintu žvilgsniu dar kartą atsigręžti į praėjusius festivalio metus paskatino šiųmetė sukaktis – 2016 m. liepos 16–23 d. Nidoje vyko dvidešimtasis Th. Manno festivalis „Žmogaus orumas“. Savaip tęsiant penkerių metų sumanymą – dedikaciją Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui, jubiliejinio renginio pavadinimu šįkart siekta aprėpti sąžinės, žmogaus laikysenos, atsakomybės kategorijas, itin įgijusias aktualumą Didžiojo karo kontekstuose, ką liudija, pavyzdžiui, Maxo Pechsteino, Nidos dailininkų kolonijoje viešėjusio vokiečių ekspresionisto, 1916-ųjų laiško, kurį jis rašė bičiuliui iš karo ruožo prie Somos, eilutės: „... reikia velniškos drąsos, kad tebeturėtum norą gyventi. Kai kas vis dėlto velniškai kertasi su žmogaus orumu.“ „Žmogaus orumas [...] ar nuo to žodžio nepasidaro šiek tiek nejauku ir juokinga? Ar jis nėra išsivadėjusio ir apiplėkusio optimizmo skonio? Iškilmingos retorikos, prastai derančios su karčia, grubia kasdiene tiesa apie žmones, skonio?“ Tai Th. Manno citata iš jo 1938-ųjų esė „Apie būsimą demokratijos pergalę“.

 

Orumo konotacijos ir ilgesys mūsų dienomis ypač rezonuoja ir su menininko, intelektualo laikysenos savotišku nuvertinimu, patogiai prisidengiant dažnai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių į kultūrą, meną manipuliacijomis. Tad, regis, itin laiku, drąsiai ir aktualiai nuskambėjo Vokietijos kultūros ir žiniasklaidos valstybės ministrės Monikos Grütters pasisakymas šiųmečio festivalio pradžios koncerte liepos 16 d., kartu tikintis, kad ir mūsų politikoje rasis panašiai manančiųjų: „Kritika ir meno laisvė yra esminės demokratijos sąlygos. Kūrėjai ir intelektualai padeda visuomenei išvengti klaidų. Mums reikia provokuojančių menininkų, nesibaiminančių mąstytojų, nepatogių rašytojų, mums reikia utopijų, kurias jie kuria, reikia juos varančios fantazijos, geresnio pasaulio troškimo! Jie – tai dyglys mūsų visuomenės kūne, neleidžiantis intelekto vangumui, argumentų bešališkumui ir politiniam patogumui užmigdyti demokratiją. Jie sugebės apsaugoti mūsų visuomenę nuo pavojingo letargo, taigi ir nuo iš naujo kylančių totalitarinių nuotaikų.“

 

Šiemet (orientuojuosi į muzikinę programą, jos sudarytoja muzikologė Vytautė Markeliūnienė) buvo tęsiamos tradicijos, taip pat skirta dėmesio orumui, jo paieškoms bei atgarsiams tiek XVII a., tiek šiuolaikinėse muzikos kompozicijose ar jų kūrėjų laikysenoje. Anot V. Markeliūnienės, su šia sąvoka „pirmiausia norisi sieti Johanno Sebastiano Bacho ir Vienos klasikų, o ypač Ludwigo van Beethoveno muzikinį palikimą“. Neatsitiktinai minėtų autorių kūryba dažnai skambėjo festivalio muzikiniuose vakaruose. Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas violončelininko Mindaugo Bačkaus, pradžios koncerte pagriežė Leipcigo kantoriaus partitūras (Trečiasis Brandenburgo koncertas, trys kontrapunktai iš „Fugos meno“), kartu su Romualdo Gražinio diriguojamu choru „Aidija“ atliko amžinybės temą muzikos garsuose įkūnijusį šiuolaikinį requiem opusą – Johno Tavenero „Svyati“. Pirmojo vakaro ašimi, bene įsimintiniausia impresija tapo Onutės Narbutaitės pjesė „Tuštumoje“ fortepijonui, paskambinta Sergejaus Okruško, – festivalio užsakyto kūrinio premjera. Anot kompozitorės, tai „šykšti, redukuota garsų kalba, tuščių intervalų dominavimas, skaidri faktūra, tarsi betikslė muzikos tėkmė neapibrėžtoje teritorijoje tarp statikos ir dinamikos, kurioje garsų judėjimas gali kurti statikos iliuziją, o statiški momentai slėpti judesio nuojautą“. Šiame kūrinyje išgirdome ankstesnių Narbutaitės kompozicijų harmoniją, autorei būdingą individualumą, meniškai nugludintos formos pojūtį, intelektualumo ir kilnaus emocingumo dermę („Alyvų kalne“, „Kornetas“ ir pan.)

 

Antrosios muzikinės programos akcentu šiemet tapo fortepijono rečitalis – koncerto žanras, kuris savaip kviečia klausytojus pasinerti į tiesioginį dialogą su atlikėju ir jo vizijomis. Drauge šis vakaras pratęsė vieną tradicijų – festivalyje debiutuojančio muziko. Šįkart juo tapo pianistas Andrius Žlabys. Rečitalio programą pradėjo barokinė kompozicija, nejučia skatinusi sugrįžti į ypatingą šio pianisto pasirodymo 2016-ųjų pavasarį atmosferą, kai Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo visos šešios Händelio klavyrinės siuitos (festivalyje atlikta Šeštoji). Taip pat – prisiminti Händeliui būdingą solidžią laikyseną, jo, kaip kūrėjo, atsakomybės supratimą, užfiksuotą anglų muzikos istoriko Charleso Burney’aus („jis dievino muzikos meną, kruopščiai dirbo savo darbą“), itin aktualų šiuolaikiniame pasaulyje, kai neišvengiamai susiduriame su nuolatiniu skubėjimu, daugžodžiavimo ir beprasmybės tuštuma. Po to fortepijono rečitalyje sekė rafinuota Debussy „Bergamo siuita“, trapios Čiurlionio miniatiūros – trys preliudai, kurie tarsi nuosekliai vedė į koncerto kulminaciją, regis, visiškai priešingą, bet maksimaliai A. Žlabio pasaulėžiūrą atskleidžiantį Francko monumentalų triptiką.

 

Lietuviškos muzikos valanda liepos 18 d. buvo dedikuota Juliaus Juzeliūno ir Osvaldo Balakausko kūrybai. Orumo tema sklandė ir tądien, griežiant Kauno styginių kvartetui, muzikuojant pianistei Albinai Šikšniūtei, smuikininkei Rusnei Mataitytei ir chorui „Aidija“. Orumo sąvoką galėtų perfrazuoti ir nuskambėjęs Juzeliūno Pirmasis styginių kvartetas, tapęs jo savito stiliaus paieškų, kuriose siekta išsaugoti giluminį ryšį su tautinės muzikos ištakomis, liudininku, ir šio autoriaus mintis, kad jam, kaip menininkui, buvo svarbiausia įsipareigoti sau (kas iš tiesų yra be galo sunku) ir nesusipykti su savo sąžine. Du Balakausko ciklai smuikui ir fortepijonui bei jo dainos chorui savaip priminė šio kompozitoriaus credo: „Mano pagrindinis kriterijus yra kūrybiškumas. Vertinu pastangas pasinaudoti šansu, kuris duotas kiekvienam – būti savimi, būti nepakartojamam, būti neprisitaikančiam.“

 

Tikra muzikine jubiliejinės sukakties švente ir festivalio programos kontekste, ir klausytojams tapo „Dvidešimtmečio rečitalio“ programa liepos 19-ąją – monumentaliosios Beethoveno Diabelli variacijos, kurioms ryžtasi ne kiekvienas pianistas, ir netgi drįstama lyginti šio kūrinio muzikines harmonijas su Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“ aprašyta kelione. Ilgai brandinta Daumanto Kirilausko apmąstymuose, ši fortepijoninė epopėja pradėjo savo naują etapą pianisto koncertiniame repertuare ir, norėtųsi tikėti, ateityje pasirodys kompaktinės plokštelės formatu, kaip ir ypatingo atgarsio sulaukę Kirilausko įgrotų Beethoveno fortepijoninių sonatų įrašai, išleisti pastaraisiais metais.

 

Kauno ir Čiurlionio styginių kvartetų programoje liepos 20 d. skambėjo Richardo Strausso ir rumunų kompozitoriaus George’o Enescu kameriniai opusai, tapę ir savotiškomis festivalio premjeromis, nes klausytojai turėjo įsimintiną progą išgirsti Lietuvoje itin retai atliekamą Strausso sekstetą iš operos „Kapričio“ bei Enescu Oktetą C-dur. XX a. pradžioje Straussas įniko į operų pasaulį ir iki gyvenimo pabaigos jame liko; „Kapričio“ tapo jo paskutine, 15-ąja opera, ironiška ir šmaikščia diskusija apie operos prigimtį, kurioje vienas pirmųjų vaidmenų teko ne spalvingai orkestro uvertiūrai, bet įžangoje skambančiam šešių stygininkų ansambliui. Enescu savo 40 minučių opusą parašė tebūdamas 17 metų, ir yra sakęs: „Inžinierius, tiesdamas pirmąjį tiltą, ko gero, jaučia tokį patį nerimą, kaip aš rašydamas šį kūrinį.“

 

Dar vienas muzikinis debiutas ir nauja pažintis įvyko šeštąjį vakarą, liepos 21 d. Pirmą kartą festivalio scenoje muzikuojantis Vokietijoje gyvenančios lietuvių pianistės Grytos Tatorytės ir violončelininko Juliano Bachmanno duetas, greta jų plačiai atliekamos Debussy Sonatos violončelei ir fortepijonui, pagriežė Richardo Strausso ir Gustavo Mahlerio amžininko bei kolegos Hanso Pfitznerio patį pirmąjį kūrinį – Sonatą, op. 1. Čia, be vėlyvojo romantizmo elementų, akivaizdžiai manifestuoja pagarba praeities meistrų palikimui, antimodernizmo deklaracija. Regis, visiška priešingybe šiai Pfitznerio laikysenai buvo kito jo amžininko, Ferruccio Busoni polinkis į naujoves, išreikštas ir jo teoriniuose darbuose, ir kūryboje, o festivalio klausytojams atsivėręs šiandien gana retai skambančia Busoni autorine (o ne aranžuota) muzika fortepijonui (intermezzo „Turandots Frauengemach“ iš „Elegijų“ ciklo).

 

Priešpaskutinėje muzikos programoje, susitelkiant į kitą iš festivalyje puoselėjamų tradicijų – klasicizmo muzikos, kuri savaip brangi buvo ir vokiečių rašytojui, pristatymą, drauge atsigręžta ir į absoliučiosios muzikos išaukštinimo reiškinį, pasklidusį XIX a. pradžioje. Viena pirmųjų jo inspiracijų tapo 1810 m. Hoffmanno paskelbtas naujosios muzikos estetikos manifestas, kuriame, remiantis Beethoveno Penktąja simfonija, teigta, esą muzikoje žodžiai nėra būtini, nes muzikos garsai nusako tai, ko žodžiais nenusakysi. Tam pritarė ir muzikos kritikas Eduardas Hanslickas, bet kokias papildomas muzikines konotacijas laikęs bereikalingomis: „Vienintelis muzikos turinys ir objektas yra muzikos garsais kuriama forma“ (citata iš „Vom Musikalisch-Schönen“, 1854). Absoliučiosios muzikos šalininkai visų pirma rėmėsi klasicizmo epochos instrumentinės muzikos pavyzdžiais. Frazė „pirma muzika, po to – žodžiai“ vėliau tapo inspiracija Richardui Straussui rašant jo operą „Kapričio“, o liepos 22-osios vakarą ji išsiskleidė Vienos klasikų kamerinių žanrų pavidalu – Haydno ir Mozarto fortepijoniniais trio (atliko trio „Kaskados“) bei Beethoveno kvartetu (kartu su altininku Gediminu Dačinsku).

 

Čiurlionio styginių kvarteto pagriežta Juozo Naujalio „Svajonė“ atvėrė duris į Th. Manno festivalio pabaigos koncertą liepos 23 d., drauge šią lietuvių kompozitoriaus miniatiūrą paskiriant festivalio ilgametės muzikos programos sudarytojos ir koncertų vedėjos Onos Narbutienės atminimui bei pagerbiant į festivalį jau antrąkart specialiai atvykusį ir čia anapilin išėjusį profesorių Algirdą Ambrazą, tapusį Onutės Narbutaitės premjeros liudininku, bet, deja, nebeišgirdusį ypač laukto, Juzeliūnui skirto „Lietuviškos muzikos valandos“ vakaro. Pabaigos akordas – Beethoveno Devintasis styginių kvartetas (trečiasis iš Razumovskio kvartetų ciklo), kurio finalinė fuga, tarsi pagarbi duoklė baroko meistrams, laikoma vienu ryškiausių šios polifoninės technikos apraiškų Vienos klasiko muzikiniame palikime, kita vertus – tai iškilus absoliučiosios muzikos triumfo pavyzdys.

 

Dvidešimt metų – jubiliejinė sukaktis, dėl kurios šiųmetis Th. Manno festivalis išsiskyrė puošniu margaspalviu aprėdu. Tačiau pirmiausia ši sukaktis aštuonias dienas kvietė intensyviai pasinerti į šventę protui ir mintims, sugrįžti į Kuršių nerijos kraštovaizdį ir patirti turiningą muzikos ir tekstų, dailės ir kino vaizdų puotą, kokią šis renginys sąžiningai ir oriai dovanoja kasmet.

 

Vytautės Markeliūnienės parengta festivalio 20-ies metų muzikinių programų santrauka:

 

1997 – I festivalis. Muzikos programoje – Th. Manno pamėgti kompozitoriai ir kūriniai

1998 – II festivalis. Muzikos programoje – Th. Manno pamėgti kompozitoriai ir kūriniai

1999 – III festivalis. Muzikos programos akcentai – Th. Manno amžininkas M.K. Čiurlionis, R. Wagneris. Pirmoji festivalio užsakyta premjera lietuvių kompozitoriui: Mindaugas Urbaitis. Pirmoji lietuviškos muzikos valanda: M.K. Čiurlionis

2000 – IV festivalis, rašytojo 125-osioms gimimo metinėms. Festivalio užsakyta premjera: Bronius Kutavičius. Lietuviškos muzikos valanda: Bronius Kutavičius

2001 – V festivalis. „Thomas Mannas ir Šiaurė“. Muzikos programos akcentai – Baltijos jūros kraštų (Norvegijos, Suomijos, Danijos, Estijos, Lietuvos, Vokietijos) muzika. Festivalio užsakyta premjera: Vytautas Germanavičius. Lietuviškos muzikos valanda: Juozas Gruodis

2002 – VI festivalis. „Thomas Mannas ir egzodas“. Muzikos programos akcentai – Th. Manno emigracijos vietos: Čekija, Šveicarija, JAV. Festivalio užsakyta premjera: Jurgis Juozapaitis. Lietuviškos muzikos valanda: Kazimieras Viktoras Banaitis

2003 – VII festivalis. „Thomas Mannas ir pokario Europa“. Muzikos programos akcentai – kompozitoriai, minimi romane „Daktaras Faustas“. Festivalio užsakyta premjera: Algirdas Martinaitis. Lietuviškos muzikos valanda: Stasys Vainiūnas

2004 – VIII festivalis. „Mes Europoje ir Europa mumyse“. Muzikos programos akcentai – krikščionybė, J.S. Bacho muzika. Festivalio užsakyta premjera: Vytautas Barkauskas. Lietuviškos muzikos valanda: Juozas Naujalis

2005 – IX festivalis. „Menininkas ir visuomenė“. Muzikos programos akcentai – F. Schuberto, A. Schoenbergo, T.W. Adorno kūriniai. Festivalio užsakyta premjera: Ramūnas Motiekaitis. Lietuviškos muzikos valanda: Eduardas Balsys

2006 – X festivalis. „Kultūros kraštovaizdžiai. Miestai po lūžio: Klaipėda, Kaliningradas, Gdanskas“. Muzikos programos akcentai – Karaliaučiuje gyvenusių kompozitorių kūriniai. Festivalio užsakyta premjera: Feliksas Bajoras. Lietuviškos muzikos valanda: Stasys Šimkus

2007 – XI festivalis. „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos šalių sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“. Muzikos programos akcentai – latvių, estų, lietuvių muzika. Festivalio užsakyta premjera: Vytautas Laurušas. Latvių kompozitoriaus Peterio Vasko kūrybos valanda

2008 – XII festivalis. „Mare Baticum“. Muzikos programos akcentai – Suomijos, Norvegijos, Lietuvos kompozitorių muzika. Festivalio užsakyta premjera: Justė Janulytė. Lietuviškos muzikos valanda: Jonas Nabažas

2009 – XIII festivalis. „Praeities šuliniai: Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui“. Muzikos programos akcentai – senoji Lietuvos muzika. Festivalio užsakyta premjera: Rytis Mažulis. Lietuviškos muzikos valanda: Julius Gaidelis

2010 – XIV festivalis. „Dvasios diduomenė?“ Muzikos programos akcentai – F. Chopino, R. Schumanno kūryba. Festivalio užsakyta premjera: Marius Baranauskas. Lietuviškos muzikos valanda: Vytautas Bacevičius ir Grazyna Bacewicz

2011 – XV festivalis. „Gimtoji Europa“. Muzikos programos akcentai – G. Mahleris, A. Bruckneris. Festivalio užsakyta premjera: Osvaldas Balakauskas. Lietuviškos muzikos valanda: Jurgis Karnavičius

2012 – XVI festivalis. „Pavergtas protas“. Muzikos programos akcentai – prancūzų muzika, C. Franckas. Festivalio užsakyta premjera: Šarūnas Nakas. Lietuviškos muzikos valanda: Vladas Jakubėnas

2013 – XVII festivalis. „Tėvynės ieškojimas“. Festivalio užsakyta premjera: Vidmantas Bartulis. Lietuviškos muzikos valanda: Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Teodoras Brazys – Rėgensburgo aukštosios bažnytinės muzikos mokyklos absolventai

2014 – XVIII festivalis. Ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ pirmoji dalis „Šimtmečio vasara“. Festivalio užsakyta premjera: Ričardas Kabelis. Lietuviškos muzikos valanda: Juozas Gruodis ir Julius Juzeliūnas

2015 – XIX festivalis. Ciklo antroji dalis „Sąžinės proveržis“. Festivalio užsakyta premjera: Ugnė Giedraitytė. Lietuviškos muzikos valanda: Onutė Narbutaitė

2016 – jubiliejinis XX festivalis. Ciklo trečioji dalis „Žmogaus orumas“. Festivalio užsakyta premjera: Onutė Narbutaitė. Lietuviškos muzikos valanda: Julius Juzeliūnas, Osvaldas Balakauskas

Choras „Aidija“ šių metų festivalyje
Choras „Aidija“ šių metų festivalyje