Muzika

Edmundas Gedgaudas

Mintys pasiklausius Andriaus Žlabio ir Valstybinio simfoninio orkestro koncerto bei Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų dueto

Vėlyvą 1952-ųjų rudenį pirmą kartą mačiau, kaip Monika Mironaitė tapo jaunute Friedricho Schillerio dramos „Klasta ir meilė“ heroje Luiza Miler. Tarp laiko pablukintų didžios aktorės sukurto personažo kontūrų tarsi dešimtmečių nepaliestus tebegirdžiu du paskutinio veiksmo žodžius, ramiai ištartus katarsio apimtos salės tyloje: „Limonadas geras...“ Tapdavo aišku, jog Luiza ir jos mylimasis Ferdinandas šios tylos palaiminti jau žengia į slėpiningąją tamsą.

Panašiose gilaus slėnio sutemose pasigirsta ir tylutėlis Césaro Francko choralas (ciklas fortepijonui „Preliudas, choralas ir fuga“), vedantis priešingon pusėn – aukštyn, į šviesą. Ženk nesidairydamas! Šį Aldonos Lipčiūtės interpretuojamą kūrinį išgirdau „Klastos ir meilės“ įspūdžių fone, mintyse suartindamas dvi išskirtinai kūrybingas menininkes – aktorę ir pianistę. Kitokių „Klastos ir meilės“ spektaklių nebežiūrėjau, nors progų būdavo. O išgirdęs Francko ciklą prisimindavau per „Bajorų gūžtos“ pertrauką nugirstus į grimo kambarį skubančios Monikos tylius žodžius pačiai sau: „viskas ne taip, viskas ne taip...“ (tame spektaklyje pianinu skambindavau trumpus intarpus).

Eglė Gudžinskaitė

26-ojo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

Tradiciškai simfoninės muzikos koncertu prasidėjusi „Gaida“ spalio 21 d. atidarymo koncertui pakvietė į Nacionalinės filharmonijos salę. Dar prieš koncertą tyrinėjant programą, sudarytą iš keturių skirtingų kompozicijų, buvo matyti, kad nepaisant dviejų lietuviškų premjerų (Vykinto Baltako bei Vytauto Germanavičiaus), susitikimo su į festivalį atvykusia australų kompozitore Liza Lim, tarp gausybės kitų jubiliejų, taip pat ir György Kurtágo 90-mečio, vis dėlto labai ryškus akcentas skiriamas solistams, kurių šiame koncerte buvo net trys: pianistas Emanuele Torquati, violončelininkas Francesco Dillonas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

Ką tik praūžusio „Vilnius Jazz“ fone, kur, savaime suprantama, kiekvieno atlikėjo stiprybė yra jo gebėjimas būti kūrėju, kyla įvairių minčių ir apie atlikėjo vaidmenį šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje. Užlipęs ant scenos kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo, įsiterpęs tarp jų lūkesčių ir reikalavimų, atlikėjas, ypač solistas, renkasi tam tikrą buvimo formą iš plataus galimų vaidmenų pasirinkimo: nuo solisto atlikėjo iki kūrėjo, nuo statisto iki veikėjo, nuo įgyvendintojo iki gelbėtojo. Jau per pirmuosius „Gaidos“ koncertus galima buvo įsitikinti, kokias skirtingas pozicijas sąmoningai, o kartais gal ir priverstinai užima atlikėjai. Ir nors tai nėra įprasta festivalio recenzijose, būtent šiuo aspektu norisi šįkart aptarti ir pirmojo „Gaidos“ koncerto įspūdžius.

Paulina Nalivaikaitė

Koncertai, skirti Mozarto Costa smuiko pristatymui Lietuvoje

Geriau pamąsčius, keistokas, bet vis tiek jaudinančiai žavus yra tasai įžymybių asmeninių daiktų garbinimas. Atrodo, tai tėra kadaise naudotas materialus objektas, kurio vertė keleriopai padidėja dėl to, kad prie jo lietėsi (naudojo, dėvėjo) garbinamas žmogus. Vis dėlto, pralaužus pragmatizmo užtvarą, galima įsivaizduoti, kokią magišką aurą ta relikvija skleidžia legendinio asmens garbintojui: juk „daiktas“ iš tiesų galėjo būti spalvingų žmogaus istorijų liudininkas, o gal net vadinamojo asmenybės mito formavimosi dalyvis. Vienomis iš tokių muzikos pasaulio relikvijų drąsiai galėtume laikyti ir Wolfgango Amadeus Mozarto turėtus instrumentus, kuriuos saugo tarptautinis Mozarteumo fondas: tai klavikordas (Clavichord), fortepijonas (Hammerflügel), vaikystės smuikas, altas, Zalcburgo smuikas ir Vienos smuikas. Būtent pastarąjį instrumentą turėjome galimybę išvysti ir išgirsti Vilniuje spalio 16–19 d. rengtuose koncertuose: Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 16 d.), Šv. Jonų bažnyčioje (spalio 17 d.) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (spalio 19 d.). Išskirtinę progą pajusti Mozarto legendos dvelksmą suteikė Mozarteumo fondo nariai muzikologai Anja Morgenstern ir Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir archyvų vadovė Gabriela Ramsauer, šia proga atvykę į Lietuvą, juos globojęs viso projekto spiritus movens, Lietuvos ir Austrijos draugijos prezidentas profesorius Petras Kunca bei daugybė projekto partnerių ir rėmėjų Lietuvoje.

Algirdas Klova

Mintys po festivalio

Prieš kitais metais bręstančią trisdešimtąją sukaktį, festivalis „Vilnius Jazz“ vis plečiasi. Šiemet jis prasidėjo jau antradienį (spalio 11 d.) muzikantų iš Rusijos Nikolajaus Rubanovo (saksofonai) ir Aleksejaus Ivanovo (mušamieji, perkusija) koncertu klube „Jazz Cellar 11“, kuriame kitomis dienomis po pagrindinių koncertų vyko festivalio „Jam session“. Trečiadienį Rusų dramos teatre buvo surengtas specialus Lietuvos muzikantų koncertas. Dainius Pulauskas šiuo metu – bene žinomiausias pasaulyje Lietuvos džiazo muzikantas. Prieš daugiau nei pusmetį žavėjomės jo kolektyvu Birštone, o štai festivalyje „Vilnius Jazz“ – nauja programa „Šokiai“ su „Amber Quartet“. Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į visiškai naują D. Pulausko muziką, ji kaip visada brandi, bet šįkart ypač nuotaikinga, linksma ir charakterinė. Kiekviena dalis – šokis – spindi, žaižaruoja jai būdingais skambesio ir ritmo elementais. Čia galėjai išgirsti Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos šalių šokių elementų, suskambėdavo lyg ir dervišų šokių muzikos garsai, bulgariški ritmai, svajingas lėtas valsas, tango, lyg rytas Argentinoje, ir dar daug kas, artinantis šią muziką prie world jazz žanro. Ypač graži buvo šios programos instrumentuotė. Styginių kvartetas skambėjo tai kaip kamerinis orkestras, tai kaip improvizuojantys solistai. Nenuostabu, visi kvarteto nariai turi nemenką džiazinio muzikavimo patirtį. Labai reikalingas čia man atrodė perkusininkas Artūras Pranckūnas, apjungiantis visumą. Gal tik šį kartą pasigedau daugiau paties Dainiaus Pulausko solo epizodų.

Jurgita Valčikaitė

Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninio dueto ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas

Nostalgija dvelkiančio spalio 15-osios vakarą ruduo apdovanojo gausiais saulės spinduliais, salsvu nukritusių lapų aromatu... Tačiau romantikų širdis tą vakarą šildė ne tik liepsnojanti gamta, bet ir Nacionalinėje filharmonijoje suskambėję „Didžiųjų romantikų“ kūriniai.  Tyčia ar ne, vakaro programą jungė poros skaičius: du kompozitoriai, du pianistai, du fortepijonai, dirigentas Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Iš tiesų, apgalvota ir skoningai parinkta koncerto programa – Johanneso Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“, op. 81, Ketvirtoji simfonija e-moll, op. 98, bei Maxo Brucho Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a, – nuteikė ypatingai.

Pirmieji „Tragiškosios uvertiūros“ akordai priminė garsią frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ pastatymui kurta kompozicija suskambėjo sukeldama tikrą jaudulį. Paveikus ir kupinas vidinio tragizmo veikalas tarsi įkūnijo Goethe’s personažo istoriją. Matyt, kūrinio pasisekimą lėmė Brahmsui artimi egzistenciniai klausimai. Žmogaus prigimties ir jo galių problema, išreikšta Fausto tragedijoje, savaip atsispindėjo ir kompozitoriaus kūrybiniame kelyje, kurį tarsi šešėlis visą gyvenimą persekiojo Ludwigo van Beethoveno figūra. Kaip ir pagrindiniam Goethe’s kūrinio veikėjui, Brahmsui taip pat ramybės nedavė neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių, ypač girdint „už nugaros žingsniuojantį tokį milžiną kaip Beethovenas“.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po koncerto „Keturi saksofonai ir orkestras“ su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru

Spalio 7 d. Klaipėdoje, 8 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, – šventė. Taip trumpai galima būtų įvertinti Modesto Pitrėno diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro atliktą Igorio Stravinskio baleto „Petruška“ siuitą. Ne kartą grota muzika šįsyk demonstravo vyriausiojo dirigento įdirbį, jau turintį įtakos besikeičiančiai orkestro estetikai. Prisiminiau amerikiečių dirigento Ericho Leinsdorfo praeito šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje išsakytą mintį: ruošdamasis diriguoti „Petrušką“, turi būti labai dėmesingas pučiamiesiems. Europoje ilgai buvo įprasta piccolo fleitos partiją patikėti pačiam vyriausiam fleitistui, o šis stengėsi pagroti ją kuo garsiau. Šįkart galėjome pasidžiaugti, kad grojo muzikantai, puikiai suvokiantys savo partijos vietą sunkioje partitūroje. Siekdami muzikos raiškos, net variniai instrumentai jau nebesigalynėjo, kas garsiau pagros. Apie dinamikos niuansų prasmes gal reikėtų pagalvoti nebent trimitams.

Ieva Bačiulytė

Vilniaus kongresų rūmuose – koncertas „Armėnija ir Lietuva – 25“

Spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose įvyko specialus iškilmingas simfoninis koncertas „Armėnija ir Lietuva – 25“, skirtas Armėnijos nepriklausomybės bei Armėnijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 25-osioms metinėms paminėti. Būtent Lietuva buvo pirmoji valstybė pasaulyje, pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę.

Koncerte, kuriame skambėjo garsiausių armėnų kompozitorių žymiausi kūriniai ir M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavo garsiausi armėnų solistai – baritonas Gevorg Hakobyan ir pianistas Armen Babakhanyan. Ypatingam koncertui dirigavo net du maestro – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius bei Armėnijos nacionalinės operos vadovas Konstantinas Orbelianas. Į iškilmingą šventę atvyko daug garsių svečių – ambasadorių, politikų, verslininkų, žymių armėnų bendruomenės Lietuvoje narių.

Brigita Jurkonytė

Žibuoklės Martinaitytės projekto „Grožio beieškant...“ premjera „Piano.lt“ koncertų salėje

„Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas? Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?“ (Kahlilas Gibranas, Pranašas. Pranašo sodas, 1933). Grožio fenomenas natūraliai įsisuka į pačius sudėtingiausius probleminių klausimų tinklus. Mokslininkai, filosofai, poetai ir kompozitoriai nuolat stengiasi paaiškinti, kas yra grožis ar „estetinė grožio pagava“. Visais istoriniais laikotarpiais girdėtos hipotezės tarsi padeda priartėti prie tos „vienintelės tiesos“. Deja, užkopus į vieną kalną, atsiveria dar daugiau viršukalnių. Šis ieškojimų kelias neturi nei pradžios, nei pabaigos. XXI a. menininkai vis dažniau nutyla grožio suvokimo diskusijose, nes tokie pamąstymai moderniems autoriams neva priklijuoja beviltiško romantiko etiketę. Esant tokiai padėčiai, iškyla klausimas – kokiu būdu savo nostalgiją grožio temai turi išreikšti šiuolaikinio meno atstovas? Įdomų ir įtaigų šios problematikos sprendimą pateikė šiuo metu Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė.

Beata Baublinskienė

Pianisto Roberto Lozinskio benefisas ir Arvydo Malcio kūrinio premjera

Yra toks filmas „Le Concert“ („Koncertas“, pas mus rodytas pavadinimu „Apsišaukėlių orkestras“) apie tarybinės sistemos sužlugdytą – bet ne iki galo – dirigentą, kuris ankstyvaisiais posovietiniais metais atsitiktinai sužinojo apie Paryžiaus „Châtelet“ teatre rengiamą Maskvos didžiojo teatro orkestro koncertą: nepranešęs šios žinios vis dar tarybinio tvaiko persmelkto teatro vadovybei, subūrė prieš 20 metų išvaikyto savo orkestro muzikantus – žydus – ir apsišaukę „Maskvos didžiojo teatro orkestru“ jie išvažiavo koncertuoti į Paryžių. Tai komedija, bet ji puikiai parodo, aišku, su didele fantazijos doze, kad orkestras yra skirtingų likimų ir gyvenimų žmonių sambūris, kuris susivienija dėl muzikos.

Klausydamasi Tarptautinei muzikos dienai skirto spalio 1 d. koncerto Nacionalinėje filharmonijoje ir žiūrėdama į scenoje muzikuojantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą irgi nenorom pagalvojau apie tai, kad orkestras yra tarsi mikrovisata, kurioje kiekvienas yra ne tik konkretaus instrumento atlikėjas – pirmųjų ar antrųjų smuikų grupės smuikininkas, o gal ir koncertmeisteris, fleitininkas, violončelininkas ir t. t., pagaliau dirigentas, bet ir tos mikrovisatos dalis, organiškai papildanti ir kurianti skambančią visumą – publikos girdimą kūrinį. Aišku, orkestrantas, kaip asmenybė, yra daugiau nei tik savo instrumento profesionalas: anapus orkestro yra gyvenimas, pomėgiai ir pan., bet kartais tasai „anapus“ būna labai artimai susijęs su pačiu orkestru.

Rita Nomicaitė

Pokalbis su violončelininku, Čiurlionio kvarteto nariu Sauliumi Lipčiumi jo 70-mečio ir kūrybinės veiklos 50-mečio proga

Kai mano mamytė studijavo Vilniuje (fortepijoną pas prof. Jurgį Karnavičių), gyvenau Kaune pas senelę, tarp jos nuotraukų, dovanų, daiktų. Dainuodavo man operų arijas, pasakojo, koks įdomus muzikantų gyvenimas. Viskuo kreipė į muziką. Muzikantu tapau natūraliai, nejučia. Labai daug įtakos mano pasaulėjautai padarė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė, pas kurią žaisdavome su jos vaikaičiu Kastyčiu Zakiu. Tie namai, pasiaukoję Čiurlionio kūrybai, tarsi įpareigojo mane dar sovietų laikais kovoti dėl leidimo šiuo vardu – lietuvybės simboliu – pavadinti ir mūsų kvartetą. Kai reikėjo eiti į mokyklą, buvau atvežtas mamai. Prisimenu, kaip iškilmingai buvau vedamas Pasažo skersgatviu, kaip buvo nešami daiktai, net baldai. Mama su drauge, Filharmonijos choro artiste, dalijosi kambarį viršutiniame aukšte, kuriame dabar įsikūrusi... mūsų kvarteto studija! Žiūriu pro tuos pačius langus. Tai bent sutapimas!