Muzika

Algirdas Klova

Kęstučio Vaiginio kvarteto koncerto įspūdžiai

Prieš pat Kalėdas Vilniaus džiazo gurmanai gavo gražią dovaną. Gruodžio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo modernus tarptautinis ansamblis „Kęstutis Vaiginis Quartet“ (Lietuva, Suomija, Čekija, Turkija), atliekantis originalias savo lyderio Kęstučio Vaiginio kompozicijas. Šioje scenoje džiazas skamba nedažnai, tačiau K. Vaiginio įvaizdis, neeilinis talentas, gražus instrumento tembras, nepriekaištingas jo valdymas, santūrus muzikavimas, stilinga apranga, manyčiau, labiausiai tinka Nacionalinės filharmonijos salei. Tai vienas iš daugelio tarptautinių K. Vaiginio kvartetų. Su Kęstučiu tądien muzikavo virtuoziški, tituluoti, bet ir nuoširdumu spindintys džiazo meistrai Joonas Haavisto (fortepijonas, Suomija), Tomášas Barošas (kontrabosas, Čekija), Feritas Odmanas (mušamieji, Turkija).

Beata Baublinskienė

Naujieji Nacionalinėje filharmonijoje

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvietė į šventinį 2019-ųjų sutiktuvių koncertą „Simfoninė salvė Naujiesiems“. Kartu, žinoma, atsisveikinome ir su senaisiais metais, taip pat – laikinai – su filharmonijos Didžiąja sale prieš jos rekonstrukciją, kuri, kiek girdėjau, užsitęs bent 10 mėnesių. Belieka tikėtis, kad atnaujinimo darbus pavyks įgyvendinti sklandžiai ir naujametis koncertas pasitinkant jau 2020-uosius vėl vyks vilniečių pamėgtoje, jaukioje ir galbūt dar labiau išgražėjusioje pagrindinėje filharmonijos scenoje.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pianisto Andrejaus Korobeinikovo rečitalio festivalyje „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ įspūdžiai

Slavų tradicinės muzikos mokykla, 2018-aisiais šventusi 20 metų sukaktį, jau penkioliktą kartą organizuoja tarptautinės programos „Kultūrų dialogas“ festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“. Gruodžio ir sausio mėnesiais vyko ir dar vyks koncertai, Vilniaus rotušėje visą gruodžio mėnesį veikė Vilniaus fotomenininko Dmitrijaus Matvejevo darbų paroda „Kultūrų dialogas“, kurioje pavaizduoti įdomiausi bendravardės programos įvykiai.

Aleksandra Pister

Lietuviška Antonio Vivaldi operos „Orlando furioso“ premjera

Paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas (gruodžio 21–22 d.) visko matę sostinės klausytojai turėjo progą apsilankyti premjeroje. Antonio Vivaldi opera „Orlando furioso“ Lietuvoje dar nebuvo atlikta, tad VšĮ „Artis opera“ siūlomas pastatymas žadino smalsumą. Nors šios baroko operos veiksmas vyko istorinėse erdvėse – Valdovų rūmuose, buvo aišku, kad garbanotų perukų tikėtis visgi neverta.

Rita Nomicaitė

Festivalio „Su muzika per Europą“ baigiamojo koncerto įspūdžiai

Gruodžio 15-osios koncertu fortepijonų salone „Organum“ baigėsi tarptautinis festivalis „Le strade d’Europa / Su muzika per Europą. Lietuva – Italija“. Narsiosios klavesinininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė ir pianistė Nijolė Karaškaitė festivalį surengė jau dešimtą kartą. Ir tai skatina atkreipti dėmesį į privačios iniciatyvos festivalių organizatorius apskritai – ar mūsų šalyje šie nebūtų verti savo šventės, pagerbimo ceremonijos, pristatymo klasikinės muzikos festivalių mugėje ar pan.?

„Su muzika per Europą“ yra jaunųjų atlikėjų festivalis, suteikiantis sceną konkursų laureatams, vieniems ar kartu su scenos „vilkais“. Akcentuotina išskirtinė festivalio gija – muziką kuriantys atlikėjai. Šiemet autoriniam vakarui buvo pakviestas italų pianistas Maurizio Mastrini, keliuose koncertuose pasirodė mandolinininkas, Lietuvoje jau neblogai pažįstamas Francesco Mammola, laisvalaikiu taip pat kuriantis muziką, o dabar jis atliko naują turkų kompozitoriaus Ilkay Bora Ödero kūrinį. I. B. Öderas, 30-metis Akvilos (Italija) konservatorijos kino muzikos kompozicijos magistras, taip pat yra globojamas festivalį organizuojančios VšĮ „Musica vitale“, joje reziduoja. Turkų folkloru grįstą opusą „Storulis“ parengė F. Mammola ir Čiurlionio kvartetas (storulis čia – legendinis Stambulo katinas). Kvartetui teko pareiga pristatyti ir dar vieną I. B. Ödero turkiškos melodikos ir ritmikos opusą „Audringas vėjas“. Abu kūriniai parašyti šiems atlikėjams festivalio užsakymu.

Kas įsiminė 2018-aisiais

Kas per metus labiausiai įsiminė muzikos padangėje?

Jūratė Katinaitė

Mintys po Jano Krzysztofo Brojos rečitalio „Vaidiloje“

Tie, kurie domisi ir seka tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso istoriją, niekada nepamirš 1999 m. konkurso nugalėtojo lenkų pianisto Jano Krzysztofo Brojos, lig šiol kontroversiškiausiai vertinamo laureato. Pianistui tuomet buvo 27-eri, jis buvo gerokai vyresnis ir brandesnis už savo varžovus, išsiskyrė savitu, drąsiu, kad nepasakius, ekscentrišku požiūriu į skambinamus kūrinius, krintančia į akis, beveik atsainia, savimi pasitikinčios personos scenine laikysena. Vienus tai žavėjo, kitus piktino, publika, ypač fortepijono pedagogai, pasidalino į dvi stovyklas. Kažkas panašaus, matyt, nutiko ir žiuri, tačiau Broja vis dėlto buvo išrinktas laureatu, nors antrame ture privalomus Čiurlionio kūrinius paskambino ne itin vykusiai, net su klaidomis, matyt, neįvertino mažai žinomo kompozitoriaus stiliaus ir pristigo laiko išmokti privalomus jo kūrinius.

Giedrė Kaukaitė

Jūratės Katinaitės knyga „Karalių kuria aplinka. Operos artistas Vaclovas Daunoras“, Vilnius, R. Paknio leidykla, 2018.

 

...Pirmieji keli muzikologės Jūratės Katinaitės monografijos apie dainininką Vaclovą Daunorą puslapiai – lengvi ir nerūpestingi, tarsi nelaukto lietaus lašai. Bet tik šie, pirmieji... Nudžiugintas jų gaivumo seki gausėjantį srautą ir jau nenustembi atsidūręs ties šaltinio versme. Stiprėjanti ir gilėjanti srovė patraukia keliauti drauge, su šaltiniu įsilieji į upelį, iš jo į didesnį, o tuomet jau į didelę ir plačią, kupiną intakų upę. Jos vaga gili, nenuspėjama, pilna verpetų, slėpiningų užutėkių, povandeninių srovių ir slenksčių, kupina ir nepastebimų seklumų, o už jų – vėl naujos, neįžvelgiamos gelmės. Upė kaskart vis kita, kaskart kitokia. Nejudrūs tik jos krantai. O ir srovė juk tik į vieną pusę. Atgal negrįš.

Nepretenzinga monografijos pradžia nelauktai stipriai pagauna ir įtraukia paskui save į vis gilėjantį ir vis sudėtingesnį pasakojimą – studiją – tyrimą. Autorės dalykinį Vaclovo Daunoro profesinio kelio aprašymą keičia paties dainininko išsamus, nuoširdus, ilgas ir vaizdingas gyvenimo ir kūrybos atpasakojimas. Skaitytojas su knygos herojumi nukeliauja visą jo vingiuotą gyvenimo kelią nuo pat ankstyvos vaikystės Žagarėje iki šių dienų. Herojaus gyvenimo įvykiai, situacijos ir faktai gyvu žodžiu atsikartoja ir kitų monografijos dalyvių – kolegų muzikų, mokinių, bičiulių, šeimos narių – pasakojimuose, patvirtindami, polemizuodami, papildydami, liudydami. Autorė talentingai juos užrašė, skaitydamas tarsi girdi pasakotojų tembrą, intonaciją ir pauzes, regi jų veido išraišką, gestus. 

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Petro Geniušo rečitalių Paliesiuje ir „Vaidiloje“

Pastaruoju metu esame lepinami Lietuvoje koncertuojančių įdomiausių Europos pianistų iš užsienio. Tokiomis sąlygomis net ir savus primiršti įmanoma. Apie tai, kad mūsų fortepijono menas gyvybingas, itin rimtu rečitaliu priminė Petras Geniušas. Koncertas „Du monologai“ su Roberto Schumanno Fantazija C-dur, op. 17, ir Ferenco Liszto Sonata h-moll išsiskyrė ne tik sudėtinga programa, bet ir seniai rečitaliuose nebūta istorine koncepcija, atskleidžiančia geriausias romantizmo fortepijoninės muzikos tradicijas ir netgi ano meto didžiųjų santykius.

Kamilė Rupeikaitė

Kipro Mašanausko miuziklo „Mindaugas Karalius“ įspūdžiai

Lapkričio 10 d. Klaipėdoje įvyko miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjera. Spektaklis jau parodytas ir Vilniuje bei Kaune, o gruodžio 27 d. jį išvysti galės Panevėžio gyventojai. Miuziklo kūrėjams – kompozitoriui Kiprui Mašanauskui, libreto autoriui Romui Lileikiui, režisierei-choreografei Anželikai Cholinai, scenografui Marijui Jacovskiui – tai jau antras komandinis darbas po 2014  m. sukurto miuziklo „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ (2015 m. už jo muziką K. Mašanauskas pelnė Šventojo Kristoforo statulėlę ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui). Sveikintina, kad kūrėjai imasi istorinių temų ir gyva meno kalba siekia sužadinti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovų smalsumą giliau pasidomėti painiais Lietuvos istorijos vingiais. Drąsu, kad kūrybinė grupė vėl ryžosi imtis naujo miuziklo, nes vis tik darbas milžiniškas, reikalaujantis daug laiko ir jėgų bei didžiulių investicijų, o ir apie Mindaugo laikotarpį XIII a. yra mažai patikimų istorinių žinių. Tad nesigilindama į Lietuvos istorijos peripetijas, apžvelgsiu patį kūrinį ir jo interpretaciją.

„Mindaugą Karalių“, kaip kadaise ir „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendą“, stebėjau Vilniaus „Siemens“ arenoje. Tenka pripažinti, kad šioje erdvėje akustika nėra dėkinga, o ir pati atmosfera koncertinė, ne teatrinė, tad nukenčia spektaklio kokybė bei siužeto suvokimas, neįmanoma apčiuopti visų muzikos niuansų. Šią problemą miuziklo kūrėjai, be abejo, suvokia, tačiau kol kas Vilniuje kito pasirinkimo, siekiant sutalpinti didžiules žiūrovų minias, nėra.