Muzika
Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvietė į šventinį 2019-ųjų sutiktuvių koncertą „Simfoninė salvė Naujiesiems“. Kartu, žinoma, atsisveikinome ir su senaisiais metais, taip pat – laikinai – su filharmonijos Didžiąja sale prieš jos rekonstrukciją, kuri, kiek girdėjau, užsitęs bent 10 mėnesių. Belieka tikėtis, kad atnaujinimo darbus pavyks įgyvendinti sklandžiai ir naujametis koncertas pasitinkant jau 2020-uosius vėl vyks vilniečių pamėgtoje, jaukioje ir galbūt dar labiau išgražėjusioje pagrindinėje filharmonijos scenoje.
Naujametis koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru yra ne pirmus metus skaičiuojanti filharmonijos tradicija. Tačiau, prisipažinsiu, gruodžio 31-ąją čia buvau jau gana seniai. Atrodytų, ką gi naujo ar intriguojančio galėčiau išgirsti populiariosios klasikos koncerte su Johanno Strausso valsais, operečių ištraukomis ir panašaus pobūdžio muzika? Ir iš tiesų, kolegų kritikų publikos gretose nemačiau. Tačiau norėjau tiesiog šventiškai ir nekasdieniškai sutikti Naujuosius, tad pasirinkimas pasiteisino. Ką jau kalbėti apie „paprastą“ publiką – koncertas sulaukė anšlago. Be to, Modesto Pitrėno diriguojama programa, manyčiau, a priori negalėtų būti lėkšta ar atlikta atmestinai. Jei skambėjo valsas (Strausso „Prie Žydrojo Dunojaus“), tai tikrai su polėkiu; jei Jacques’o Offenbacho kankanas (iš operetės „Orfėjus pragare“) ar Leonardo Bernsteino „Mambo“ (iš „Vestsaido istorijos“), tai net keista, kad salės šonuose nesibūriavo iš vietų pakilę ir šokti bandantys klausytojai... Žinoma, juokauju, bet muzikavimo tonusas buvo tikrai geras, o programa sudaryta netgi konceptualiai.
Pirma koncerto dalis buvo skirta Johannui Straussui ir šventiniam vienietiškam stiliui; antroje skambėjo jau kitoks repertuaras: Bernsteinas, Offenbachas, Charles’is Gounod. Vakarą pradėjo Vienos operetės klasika – Strausso „Šikšnosparnio“ uvertiūra ir Adelės kupletai, kuriuos su orkestru atliko sopranas iš Baltarusijos Margarita Levčuk. Vokalo menu besidominti publika ją turėjo įsiminti 2017 m. Vilniuje vykusiame Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos vokalistų konkurse, kur ryškioji solistė pelnė diplomą. Prizinės vietos Margaritai tąsyk laimėti nepavyko, tačiau nepaprastai artistiška solistė pelnė publikos simpatijų prizą, be to, kaip matome, užmezgė profesinius ryšius su Lietuva. Tai, kad jauna dainininkė pakviesta dainuoti Naujamečiame koncerte, liudija apie pasitikėjimą. O vakaro vedėjas Viktoras Gerulaitis, antroje koncerto dalyje Margaritai sudainavus Kunigundos ariją iš Bernsteino miuziklo „Kandidas“, prasitarė, kad rudenį solistę išvysime atliekančią šį vaidmenį naujame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatyme.
Pirmoje vakaro dalyje taip pat išgirdome Strausso valsą „Prie žydrojo Dunojaus“, šmaikščią polką „Ugnies šventė“, priekalo ir plaktuko solo atliekant orkestro artistui Andriui Rekašiui (mušamieji); taip pat – polką „Perkūnas ir žaibai“ bei valsą orkestrui ir sopranui „Pavasario balsai“. Į kontekstą sklandžiai įsipaišė vokiečių kilmės šveicarų kompozitoriaus ir atlikėjo Henry Klingo duetas „Dramblys ir musė“. Solistai – LNSO orkestro nariai Lina Baublytė (piccolo fleita) ir Sergijus Kirsenka (tūba) – kūrinio atlikimą pavertė nedideliu spektakliu.
LNSO primarijus smuikininkas Algimantas Peseckas sužibėjo antroje koncerto dalyje, su orkestru grieždamas Camille’io Saint-Saënso simfoninę poemą „Danse macabre“ („Mirties šokis“). Apskritai antra vakaro dalis buvo prancūziškai amerikietiška. Ją pradėjo M. Levčuk dainuojamas Džuljetos valsas iš Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“, toliau skambėjo minėtas kankanas iš Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ bei Olimpijos arija iš vienintelės Offenbacho operos „Hofmano pasakos“.
Olimpijos arija tapo solistės benefisu: jau V. Noreikos konkurse atlikdama šią mechaninės lėlės ariją M. Levčuk daugelį sužavėjo ryškiu artistiškumu ir puikia scenine orientacija. Naujamečiame koncerte solistė vėl įtikinamai suvaidino Olimpijos mizansceną, meistriškai sujungdama vokalinį virtuoziškumą su vaidybiniais elementais.
Nuo Offenbacho buvo pereita prie Bernsteino: skambėjo miuziklo „Kandidas“ uvertiūra ir Kunigundos arija bei koncertą smagiu daugtaškiu užbaigęs „Mambo“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“. Mat koncertų pabaigos ne visada būna tikros. Publika, žinoma, išprašė biso: prizu entuziastingiems klausytojams tapo Strausso „Radeckio maršas“, suteikiantis galimybę paploti į taktą! „Kokia paikystė...“ – jau girdžiu skeptikų balsus. Betgi Naujieji ir yra tas laikas, kai galima sau leisti šiek tiek suvaikėti. O antrasis bisas suteikė galimybę ir padainuoti: nežinau, kieno orkestruota (gal dirigento?), nuskambėjo daina „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“, kurią netikėtai iš žiūrovų salės uždainavo M. Levčuk.
Beje, sausio 1 d. žiūrėdama Vienos filharmonijos orkestro koncerto transliaciją iš „Musikverein“ salės pamaniau, o kodėl mūsų filharmonijos simfoninis koncertas Naujųjų išvakarėse negalėtų būti Nacionalinės televizijos tiesiogiai transliuojamas iš Vilniaus filharmonijos salės? Tai būtų puiki galimybė namuose šventinį vakarą leidžiantiems žiūrovams rinktis kai ką subtilesnio nei įprasta TV kanalus užtvindanti naujametė produkcija. O per koncerto pertrauką galima kalbinti iškilias asmenybes, rodyti žinomus veidus ir pan. Bet čia jau linkėjimai kitų metų Kalėdų Seneliui...
