Karūnuota praeitis

...Pirmieji keli muzikologės Jūratės Katinaitės monografijos apie dainininką Vaclovą Daunorą puslapiai – lengvi ir nerūpestingi, tarsi nelaukto lietaus lašai. Bet tik šie, pirmieji... Nudžiugintas jų gaivumo seki gausėjantį srautą ir jau nenustembi atsidūręs ties šaltinio versme. Stiprėjanti ir gilėjanti srovė patraukia keliauti drauge, su šaltiniu įsilieji į upelį, iš jo į didesnį, o tuomet jau į didelę ir plačią, kupiną intakų upę. Jos vaga gili, nenuspėjama, pilna verpetų, slėpiningų užutėkių, povandeninių srovių ir slenksčių, kupina ir nepastebimų seklumų, o už jų – vėl naujos, neįžvelgiamos gelmės. Upė kaskart vis kita, kaskart kitokia. Nejudrūs tik jos krantai. O ir srovė juk tik į vieną pusę. Atgal negrįš.

Nepretenzinga monografijos pradžia nelauktai stipriai pagauna ir įtraukia paskui save į vis gilėjantį ir vis sudėtingesnį pasakojimą – studiją – tyrimą. Autorės dalykinį Vaclovo Daunoro profesinio kelio aprašymą keičia paties dainininko išsamus, nuoširdus, ilgas ir vaizdingas gyvenimo ir kūrybos atpasakojimas. Skaitytojas su knygos herojumi nukeliauja visą jo vingiuotą gyvenimo kelią nuo pat ankstyvos vaikystės Žagarėje iki šių dienų. Herojaus gyvenimo įvykiai, situacijos ir faktai gyvu žodžiu atsikartoja ir kitų monografijos dalyvių – kolegų muzikų, mokinių, bičiulių, šeimos narių – pasakojimuose, patvirtindami, polemizuodami, papildydami, liudydami. Autorė talentingai juos užrašė, skaitydamas tarsi girdi pasakotojų tembrą, intonaciją ir pauzes, regi jų veido išraišką, gestus. 

Opi monografijos tema – įtempta anų dienų repertuarinio teatro tvarkos ir galios santykių atmosfera, galėjusi  provokuoti neadekvatų konkurencingumą bei dramatiškas biografijų istorijas, kūrusi nuožmias asmeniškas priešpriešas, stokojančias racionalaus paaiškinimo, kai situacija tampa nebekontroliuojama. Nagrinėdama šią svarbią, neliestą teatro gyvenimo temą J. Katinaitė pasitelkia kelių dešimtmečių anų dienų dokumentus bei autentiškus liudijimus, tokiu būdu sėkmingai išvengdama subjektyvių sprendimų. Įspūdingu šio dokumentinio tyrimo apibendrinimu tampa muzikologo ir pianisto Edmundo Gedgaudo straipsnis „Opus magnum“, psichologiniu ir filosofiniu lygmeniu įvardijantis menininko prigimtinį charakterio prieštaringumą, apimantį ir kūrybos bedugnes, ir viršūnes.  

Spalvinga liudijimų mozaika monografijoje sugulė į ryškų, reljefišką išskirtinės Vaclovo Daunoro – dainininko, artisto, pedagogo, žmogaus – asmenybės portretą, nutapytą su meile, supratimu, su oria distancija. Portretas nėmaž nepagražintas, gyvas ir tikras, nutapytas tvirta ranka. 

Didžioji monografijos vertybė yra jos pozityvi intonacija, nepaisant aptariamų įvykių ir gvildenamų temų sudėtingumo.

Pats leidinys – savaip meno kūrinys (dailininkas Jokūbas Jacovskis), kaip ir kitos elitinės R. Paknio leidyklos išleistos knygos.

...Žmogaus gyvenimas – kaip toji upė, kupina verpetų. Sunku povandeninius akmenis nuspėti, sunku srovių išvengti... Knygos viršelyje – karalius Pilypas be karūnos. Ši knyga – tai toji jo verta karūna.

Knygos sutiktuvės gruodžio 23 d. 15 val. Nacionalinio operos ir baleto teatro Raudonojoje fojė.