Prasmingos muzikos koncertas

Slavų tradicinės muzikos mokykla, 2018-aisiais šventusi 20 metų sukaktį, jau penkioliktą kartą organizuoja tarptautinės programos „Kultūrų dialogas“ festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“. Gruodžio ir sausio mėnesiais vyko ir dar vyks koncertai, Vilniaus rotušėje visą gruodžio mėnesį veikė Vilniaus fotomenininko Dmitrijaus Matvejevo darbų paroda „Kultūrų dialogas“, kurioje pavaizduoti įdomiausi bendravardės programos įvykiai. Sausio 11 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje folkloro mėgėjų laukia susitikimas su jaunimo ansambliu „Erqvani“ iš Gruzijos, o sausio 18 d. ten pat koncertuos tarptautinio Vladimiro Spivakovo labdaros fondo stipendininkai, daugybės konkursų laureatai, žymios Maskvos pedagogės pianistės Miros Marčenko moksleiviai Valentinas Malininas ir Timofejus Vladimirovas. Festivalio organizatorė Irena Zacharova sugeba prisikviesti įdomius folkloro ansamblius ir ryškiausius šių dienų jaunus talentingus muzikus. Be globėjų bei partnerių surengti tokio lygio renginių, ko gero, neįmanoma, tad jai talkina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Tarptautinis Vladimiro Spivakovo labdaros fondas, Slavų tradicinės muzikos mokykla.

Pianistas Andrejus Korobeinikovas, nors 2013 m. jau koncertavęs Lietuvoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, daugumai klausytojų, net ir profesionalams, dar mažai pažįstamas. Gruodžio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje jis surengė pritrenkiantį rečitalį. Skambindamas melomanams puikiai žinomus kūrinius, pianistas juose atskleidė tarsi dar iki šiol nepastebėtas vertybes. Jau vien susipažinus su šios asmenybės biografija buvo smalsu, kaip jis skambins. Būdamas devyniolikos A. Korobeinikovas baigė Valstybinę P. Čaikovskio konservatoriją aukso medaliu (savo laiku tokio jauno amžiaus tai pavyko padaryti tik legendiniam Sergejui Rachmaninovui), vėliau stažavosi Karališkajame muzikos koledže Londone, o sulaukęs dvidešimties jau tapo tiek pat konkursų Rusijoje, JAV, Italijoje, Portugalijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose ir kitur nugalėtoju. Pianistas koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse, skambina solo ir su orkestrais, diriguojant Vladimirui Aškenaziui, Johnui Axelrodui, Constantine’ui Orbelianui, Yoshinori Kawachi, Eduardui Serovui ir kitiems. Neįtikėtina ir kita jo veikla – būdamas 12 metų A. Korobeinikovas įstojo į Europos teisės universiteto fakultetą Maskvoje, kurį su pagyrimu baigė 2003 m., čia dėstė, publikavo atlikėjų teisių problemoms skirtus mokslinius straipsnius. Dvidešimt vienų baigė Maskvos valstybinio universiteto aspirantūrą, tapo San Marino Tarptautinės mokslų akademijos nariu, išmoko esperanto kalbą.

Rečitalyje pianistas skambino Rachmaninovo „Elegiją“, op. 3 Nr. 1, Sonatą Nr. 2, op. 36 (pirmąją redakciją), Fryderyko Chopino Baladę Nr. 4, f-moll, op. 52, antroje dalyje – Chopino Baladę Nr. 1 g-moll, op. 23, ir Ferenco Liszto Sonatą h-moll. Kilo mintis, kad tokio intelekto ir talento žmogus, matyt, racionaliai ir apgalvotai traktuos šiuos nepaprastos profesinės brandos reikalaujančius kūrinius. Nuo pirmųjų „Elegijos“ garsų stebino subtilus, švelnus kūrinio skambesys. Vietoje racionalumo diktuojamo požiūrio į šią muziką skambėjo mieli, nuoširdūs garsai, plastiškos frazės. Besiklausant Rachmaninovo Sonatos tapo aišku, kad girdime tikro genijaus lyg improvizuojant atskleidžiamas muzikos vertybes, grožiu stebinančius lyriškus vaizdinius ar ugningus temperamento proveržius.

Visiškai kitaip nuskambėjo Chopino Baladė f-moll. Tyro, tauraus emocionalumo frazėse buvo juntamas liūdesys, natūralus, įprasmintas rubato atskleidė reikšmingiausias detales. O labai greito tempo ir ryškiai atliekamoje kontrastingoje muzikoje spindėjo kiekviena nata. Šios jaudinančios traktuotės daugelio klausytojų akyse net išspaudė ašaras.

Keista, tačiau kitą Chopino Baladę – g-moll – pianistas paskambino kitu stiliumi. Atrodė, kad A. Korobeinikovas nenori klausytojams transliuoti savo emocinių klodų, nes galbūt kaupia energiją sudėtingai Liszto Sonatai. Dažnai žymūs pianistai savaip bando atskleisti šios Baladės turinį, kartais naudodami keistą rubato, net šiek tiek keičiantį kompozitoriaus tempą bei ritmą. Ir šis talentingas atlikėjas tarsi atsargiai ieškojo, kaip įdomiau perteikti lėtos tėkmės frazes. O ypač greitai, virtuoziškai ir kokybiškai atliekama veržli muzika vėl kėlė nuostabą.

Pastaruoju metu Lietuvos klausytojams labai pasisekė gėrėtis kelių iškilių pianistų atliekamais sudėtingais kūriniais. Net Liszto Sonatą h-moll išgirdome jau trečią kartą – prieš tai skambintą Jevgenijaus Božanovo ir Petro Geniušo. O šiame koncerte – genialią A. Korobeinikovo traktuotę, pritrenkiančią neįtikėtinomis virtuozinėmis galimybėmis, spalvingumu, kūrybingumu, galingu emociniu ir intelektiniu užtaisu. Kai atrodydavo, kad įtemptose kulminacijose pasiekta kokybiško didžiulio garso riba, pianistas staiga dar pridėdavo sodrių ir galingų skambesių virtinę. Visas muzikos turinys buvo perteiktas taip įtikinamai ir natūraliai, kad kiekvienas epizodas atrodė prasmingas, nebuvo pernelyg garsių virtuozinių smulkios ar stambios technikos pasažų. Per visą koncertą nuostabą kėlė ir A. Korobeinikovo gebėjimas staigiai pereiti iš temperamentingų proveržių prie ramių, meditacinių būsenų.

Po tokios sudėtingos ir įtemptos programos, publikai reikalaujant bisų, pianistas dar padovanojo žavingas populiarių kūrinių interpretacijas: Aleksandro Skriabino lėtą etiudą Fis-dur, op. 42, virtuozišką ir žėrintį etiudą dis-moll, op. 8 Nr. 12, nuostabiai trapiai ir subtiliai ryškiai atskleisdamas jų grožį, ir Rachmaninovo Preliudą gis-moll, sužavėjusį švytinčiu spindesiu ir prasmingumu.

Atėjusius į užkulisį padėkoti už patirtus įspūdžius pasitiko mielai besišypsantis, ramus žmogus.