Anapus kanono

Tie, kurie domisi ir seka tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso istoriją, niekada nepamirš 1999 m. konkurso nugalėtojo lenkų pianisto Jano Krzysztofo Brojos, lig šiol kontroversiškiausiai vertinamo laureato. Pianistui tuomet buvo 27-eri, jis buvo gerokai vyresnis ir brandesnis už savo varžovus, išsiskyrė savitu, drąsiu, kad nepasakius, ekscentrišku požiūriu į skambinamus kūrinius, krintančia į akis, beveik atsainia, savimi pasitikinčios personos scenine laikysena. Vienus tai žavėjo, kitus piktino, publika, ypač fortepijono pedagogai, pasidalino į dvi stovyklas. Kažkas panašaus, matyt, nutiko ir žiuri, tačiau Broja vis dėlto buvo išrinktas laureatu, nors antrame ture privalomus Čiurlionio kūrinius paskambino ne itin vykusiai, net su klaidomis, matyt, neįvertino mažai žinomo kompozitoriaus stiliaus ir pristigo laiko išmokti privalomus jo kūrinius.

Šiandien, kai atlikėjai iš kailio neriasi lenkdami vieni kitus ribiniais įvaizdžiais, „bordelio“ stiliaus sceniniais apdarais ir viešais apsiriejimais su kritikais, Brojos anuometinė elgsena nieko nenustebintų. Su dideliu susidomėjimu prieš porą metų publika susirinko į jo rečitalį. Ta pati užtikrinta laikysena, tik manieringumo beveik nejusti. Patirtis.

Kas per tą laiką įvyko pianisto karjeroje? Regis, jo vardas nešmėkščioja didžiųjų salių afišose ir prestižinių įrašų kompanijų kataloguose. O tokių pranašysčių būta. Iki konkurso Vilniuje jis jau pelnė apdovanojimų konkursuose, iš kurių svarbu paminėti 1995 m. įvykius: II premiją Dinu Lipatti konkurse Bukarešte ir net 3 specialiuosius prizus XIII tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje. Tiesa, į finalą tąsyk Broja nepateko, matyt, jo įvaizdis ir skambinimo stilius irgi skaldė žiuri. Po M.K. Čiurlionio konkurso jis 2002 m. laimėjo premiją S. Rachmaninovo konkurse Kalifornijoje. 2004 m. apsigyveno Ispanijoje, dėsto Salamankos konservatorijoje, koncertuoja, tiesa, pastarąjį dešimtmetį nesiekė rimtų angažamentų. Vėliau susidomėjo improvizacijos menu ir keletą metų intensyviai užsiėmė skirtingų stilių improvizacijos analize ir praktika. Rezultatai stulbina.

Šįmet jis vėl apsilankė Lietuvoje, gruodžio 12 d. surengė rečitalį Vilniuje, „Vaidilos“ teatre, o 14 d. – Klaipėdos koncertų salėje. Tai, ką teko patirti, laikyčiau įspūdingu įžengimu į užgintą teritoriją fortepijono mene. Broja skambina ne kaip kompozitoriaus teksto atkūrėjas, o kaip pasakotojas, kuris autoriaus idėjas pratęsia ar, teisingiau sakant, ištęsia, bet nekvestionuoja. Ar tai Chopinas, Scarlatti, Rachmaninovas ar labiau Chopinas-Broja, Scarlatti-Broja, Rachmaninovas-Broja? Ne, Broja nesiveržia konkuruoti su autoriais, tai, kas atsiranda muzikiniame tekste, bet nėra užrašyta gaidose, skamba lyg kompozitoriaus savastis – ne komentaras ar parafrazė. Kad šis rezultatas nulemtas subtilaus improvizacijos meno pritaikymo, ne iškart gali susivokti. Ir tai yra Brojos stiliaus unikalumas, neišniekinant kompozitoriaus teksto, o pakeičiant požiūrį į atlikimo kanoną. Jauniems pianistams nesiūlyčiau griebtis tokios metodikos. Kad galėtum keisti kanoną, pirmiausia turi jį išmanyti, perprasti, permąstyti, atsitraukti, vėl sugrįžti... Tai gali užtrukti dešimtmečius, nelygu kaip vyksta vidinė patirčių ir įžvalgų fermentacija. Galėtum pasakyti, kad Broja, kaip ir Valerijus Afanasjevas ar Ivo Pogorelićius, yra laisvamanis muzikoje, kad muzikinis tekstas jam – jokia religija, tačiau aš linkusi manyti priešingai: tik iš didelio artumo ir vidinės bendrystės jausmo galima taip įsigyventi į kompozitoriaus mąstymą.

Rečitalyje Broja skambino keletą Domenico Scarlatti sonatų (A-dur, K. 101; f-moll, K. 466; F-dur K. 17), Johanneso Brahmso Intermezzi (op. 117 Nr. 2 b-moll; op. 118 Nr. 1 a-moll ir op. 118 Nr. 2 A-dur), tris preliudus iš Claude’o Debussy „Pirmojo sąsiuvinio“ („Garsai ir kvapai sukasi vakaro ore“, „Nuskendusi katedra“ ir „Ką regėjo vakarų vėjas“), du Fryderyko Chopino noktiurnus (op. 27 Nr. 1 cis-moll ir Nr. 2 Des-dur) bei Sergejaus Rachmaninovo Sonatą b-moll.

Stipriausią įspūdį paliko Scarlatti. Trys sonatos susiliejo lyg į ciklinę trijų dalių formą, kurioje suskambo visas baroko afektų teorijos spektras. Iš Scarlatti teksto Broja tarytum išgavo tai, ką kompozitorius išjautė, bet XVIII a. pirmoje pusėje negalėjo techniškai perteikti ribotų galimybių klavesinu. Asmeniškai šių eilučių autorei šios sonatos ir buvo didžioji koncerto kulminacija. Įtaigos požiūriu antroje vietoje būtų Debussy – stiprokas, valingas Brojos skambinimas veikiausiai piktintų efemeriškojo impresionizmo adeptus, bet juk tai galimybė iš naujo pažinti kūrinį. Ne tik pažinti. Patirti! Interviu prieš koncertą Broja prisipažino turįs stiprų vidinį ryšį Su Rachmaninovo sonata. Išties, Brojos skambinimas – emocingas ir stiprus, net kietokas, rachmaninoviškas. Galėtum jį pavadinti jėgos pianistu, jei ne jautrūs, beveik saldūs susivaldymai, atsitraukimai, ištirpimai...

Pianisto pasitikėjimas savo intuicija žavi, įtraukia, net baugina. Lyg pažintų slėpinį.