Muzikinės istorijos interpretacijos

Lapkričio 10 d. Klaipėdoje įvyko miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjera. Spektaklis jau parodytas ir Vilniuje bei Kaune, o gruodžio 27 d. jį išvysti galės Panevėžio gyventojai. Miuziklo kūrėjams – kompozitoriui Kiprui Mašanauskui, libreto autoriui Romui Lileikiui, režisierei-choreografei Anželikai Cholinai, scenografui Marijui Jacovskiui – tai jau antras komandinis darbas po 2014  m. sukurto miuziklo „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ (2015 m. už jo muziką K. Mašanauskas pelnė Šventojo Kristoforo statulėlę ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui). Sveikintina, kad kūrėjai imasi istorinių temų ir gyva meno kalba siekia sužadinti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovų smalsumą giliau pasidomėti painiais Lietuvos istorijos vingiais. Drąsu, kad kūrybinė grupė vėl ryžosi imtis naujo miuziklo, nes vis tik darbas milžiniškas, reikalaujantis daug laiko ir jėgų bei didžiulių investicijų, o ir apie Mindaugo laikotarpį XIII a. yra mažai patikimų istorinių žinių. Tad nesigilindama į Lietuvos istorijos peripetijas, apžvelgsiu patį kūrinį ir jo interpretaciją.

„Mindaugą Karalių“, kaip kadaise ir „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendą“, stebėjau Vilniaus „Siemens“ arenoje. Tenka pripažinti, kad šioje erdvėje akustika nėra dėkinga, o ir pati atmosfera koncertinė, ne teatrinė, tad nukenčia spektaklio kokybė bei siužeto suvokimas, neįmanoma apčiuopti visų muzikos niuansų. Šią problemą miuziklo kūrėjai, be abejo, suvokia, tačiau kol kas Vilniuje kito pasirinkimo, siekiant sutalpinti didžiules žiūrovų minias, nėra.

Kipras Mašanauskas – vienas talentingiausių Lietuvos kompozitorių, daugkartinis „Sidabrinės gervės“ bei „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas ir laureatas, apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2014), Šventojo Kristoforo statulėle (2015). K. Mašanausko „kišenės pilnos“ puikių, įsimenančių melodijų, kurios, atrodo, gimsta itin lengvai, ir  taip pat lengvai įsimena klausytojams. Per daugelį bendradarbiavimo metų pasiteisinęs kūrybinis K. Mašanausko ir poeto, režisieriaus bei libretisto Romo Lileikio tandemas yra išskirtinis: abiem menininkams būdinga subtili pajauta, siekis aukštai išlaikyti etinę ir estetinę kartelę bei kelti aktualius bendražmogiškus klausimus, nepaisant kuriamo veikalo žanro ar formos. Prasmingais, jautriais tekstais R. Lileikis ir šiame miuzikle atsigręžia į pamatines vertybes, išryškina esmines ir universalias temas – lemties, religinių nesutarimų, konfliktą tarp meilės ir pareigos, ištikimybės ir išdavystės, valdžios ir galios troškimą. Šios temos „Mindaugo Karaliaus“ partitūroje išryškinamos ne tik įvairialype muzikos kalba ir stilizuotais įvairių epochų ir kultūrų muzikos elementais, bet ir pasitelkiamais simboliniais tembrais: antai katalikybės (krikšto) tema ataidi grigališkuoju choralu ir vargonais, Rytų krikščionybę vėlyvaisiais viduramžiais simbolizuoja svarbiausio arabiško styginio instrumento ūdo bei armėniškojo pučiamojo duduko garsai, o signaliniai ragai ženklina pagonišką Lietuvą ir tuometines jos kovas. Apgalvota muzikinių temų ir motyvų dramaturgija: Mortos vyro Vismanto mirties scenoje skambantis motyvas primenamas II veiksme, kai Vismantas vaidenasi Mortai („Tu palikai mane“). I veiksmo Mortos ariją „Nejau tik tiek“ II veiksme atkartoja Mindaugas – susaistydami juos ta pačia arija, miuziklo kūrėjai atskleidžia jų lemties bendrumą ir sielų artumą. Ryškios žynio Treniotos vadovaujamos apeiginės scenos, grįstos archajiškomis liaudies muzikos intonacijomis. Miuzikle pasitelkiama daugybė ne tik garsinių, bet ir vizualinių simbolių, kuriančių organišką painaus naratyvo visumą, ir kartu leidžiančių žiūrovui kurti savąją Mindaugo istorijos bei jos konteksto interpretaciją.

Minimalistinė, skoninga ir scenografijos, ir kostiumų (dizainerė Olga Filatova) estetika, iš pat pradžių kelianti pasigėrėjimą, ilgainiui vizualiai apsunkina, mat vyraujančiame tamsiai pilkame fone sudėtinga išskirti taip pat tamsiai pilkai aprengtus personažus, fonas juos tarsi „sugeria“. Visi solo partijas atliekantys veikėjai aprengti labai panašiai, o turint omenyje, kad jie praktiškai vienodo stoto ir panašaus balso registro, išsiaiškinti, kas yra kas – labai nelengva užduotis. Kelios scenos, kuriose atsiranda kitokių spalvų – raudona Laužo scenoje, auksinė šviesa Karūnavimo scenoje – iškart vizualiai atgaivina. Originaliai išspręsta I veiksmo scena pas Popiežių (Kostas Smoriginas) – skambantis kilnus grigališkasis choralas kontrastuoja su nuleidžiamų maišų, simbolizuojančių pakaruoklius, įvaizdžiu, bylojančiu apie aštrių religinių konfliktų pasekmes.

Režisūriniu aspektu išsiskiria I veiksmo Vismanto laidotuvės, kur judesys organiškai įprasmintas kartu su garsu; minėtos scenos pas Popiežių efektą sustiprina plastiškas vienuolių šokis, o istorinių peripetijų temą pratęsia emocionali Livonijos ordino krašto magistro Andriaus Štirlando (Česlovas Gabalis) rytietiška giesmė pritariant dudukui ir ūdui. Labai efektinga Laužo scena (Mortos pasirengimas sudeginimui) su užkalbėjimais, kur šokėjos raudonais kostiumais kuria liepsnos vaizdinį muzikos ir judesio dermėje. Tiesa, prieš šią sceną skamba Mortos ir jos sesers (Karina Krysko-Skambinė) duetas, kuriame atsiskleidžia sudėtingas jų tarpusavio santykis ir neabejingumas Mindaugui. Dainuodamos seserys žongliruoja, tarytum ieškodamos gyvenimo pusiausvyros.

Estetiškai ir originaliai, minimalistinėmis priemonėmis išspręsta Mindaugo (Jeronimas Milius) ir Mortos (Jurga Šeduikytė) karūnavimo bei šeimyninių pokyčių scena („Gloria“). Sušvintanti auksinė spalva kuria didybės atmosferą, kurią tuo pat metu drumsčia virš Mindaugo ir Mortos galvų iš rąstų susiformuojantis grėsmingas kryžius, o išradingai panaudojant baltus audinius, kuriais buvo nutiestas kelias karalių porai, „gimsta“ dvyniai Ruklys ir Rupeikis. Deja, po karūnavimo scenos einančiam šeimyninės idilės paveikslui „Po nakties nušvis dangus“ – Mindaugo ir Mortos duetui – pristigo režisūrinės išmonės: solistai tiesiog dainavo žiūrėdami vienas į kitą, arba tiesiai į žiūrovus. Duetą būtų galėjęs „sušildyti“, pavyzdžiui, stilizuotas šokis, kuris įneštų bent kiek dinamikos ir emocionalumo. Visos scenos metu Mindaugo ir Mortos paaugę dvyniai, imituodami žaidimą, nuolatos tampė vargšą personažą Nebylį (Evaldas Taujanskis), kuris beveik per visą miuziklą buvo scenoje besirutuliojančių įvykių liudininkas. Šios scenos muzika – lengva ir jauki, tad norėjosi polėkio ir plastikos, o žiūrėti į beprasmiškai tampomą personažą buvo sunku. Reikia pripažinti, užsimerkus ši scena skambėjo geriau.

Po šio paveikslo pritrūko nuoseklesnio perėjimo prie tolesnių istorijos peripetijų, kadangi iškart prasideda vaidenimosi (Mortos išprotėjimo?) scena, kur Morta regi nužudytą jos vyrą Vismantą (jį itin išraiškingai atliko Povilas Meškėla). Šiurpą kelianti scena, kurią galima interpretuoti įvairiai (pavyzdžiui, Vismantas neranda ramybės anapusybėje ir ateina pasiimti žmonos) išspręsta paprastomis polifoninės plėtotės priemonėmis, kuomet Morta vienu metu girdi ir Vaišvilko, vyriausiojo Mindaugo sūnaus, ir pirmojo savo vyro balsus; muzikinius efektus sustiprina ir vizualiniai – išnyrančios juodos beveidės šmėklos.

A. Cholina – neabejotino talento ir išskirtinio braižo kūrėja, kurios darbai žavi originalumu ir išraiškingumu, todėl kiekvieną kartą iš jos tikiesi maksimalaus kūrybiškumo. Šį kartą tam tikri režisūriniai ir choreografiniai sprendimai nuvylė; kai kurios masinės scenos (šoko A. Cholinos šokio teatras) pernelyg statiškos, atlikėjams pristigo patikėtų užduočių, vietomis jie tiesiog neįprasmintai stovėjo scenoje. Tarp tokių scenų paminėčiau ir pačią miuziklo pradžią, kuomet Pirmojoje kovoje („Deus miserere“) muzika išauga į įnirtingą kovos paveikslą, tačiau masinė scena prailgsta, nes judesys neatliepia muzikos dinamiškumui ir ilgainiui išsisemia. Antrojoje kovoje (I veiksmas) taip pat stinga vizualinės dinamikos. Trečiojoje (II veiksmas) veikėjai vaikšto, mosikuoja kardais, sukinėjasi; kitoje scenoje pasirodantys Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota ir Daumantas tiesiog vaikšto aplink... Pasigedau ir daugiau šokio elementų, nors ne vienas numeris skambėjo šokio ritmu.

J. Miliaus Mindaugas neatskleidžia tradicinio didingo valdovo įvaizdžio (gal tai ir buvo miuziklo kūrėjų sumanymas?); norėjosi organiškesnio, psichologiškai gilesnio, išraiškingesnio Mindaugo paveikslo. Galingas J. Miliaus balsas nepasižymi spalvų niuansais, tad Mindaugo įvaizdžiui būtų galėję padėti kūrybingi režisūriniai sprendimai. Deja, jokių įdomesnių režisūrinių idėjų nebuvo surasta, Mindaugas scenoje daugiausia stovėjo, arba vaikščiojo mosuodamas kardu. Tiesa, gilesnį, žmogiškesnį Mindaugo paveikslą atskleidė trumputė Mindaugo ir Treniotos scena po Mortos mirties, kur Mindaugas prašo Treniotos pagalbos iššaukti Mortos vėlę.

J. Šeduikytės Morta – subtili, moteriška, jos arija „Nejau tik tiek“ (I veiksme prieš Laužo sceną) paveiki savo asketiškumu ir subtilumu. Žavėjo J. Šeduikytės balso grožis ir skaidrumas.

Kur kas įdomesni nei Mindaugas pasirodė žynio Treniotos (Rokas Spalinskas), Livonijos ordino krašto magistro Andriaus Štirlando (Česlovas Gabalis) ir Mortos vyro Vismanto (Povilas Meškėla) personažai, sužavėjo Vaišvilką vaidinusio jaunojo Nojaus Bartaškos plastiškas tembras ir artistiškumas. Vienas emocionaliausių muziklo epizodų – Andriaus Štirlando arija „Dangau, nušviesk“ II veiksme, kurią Č. Gabalis atliko itin jautriai, įtaigiai, su išieškotomis balso spalvomis perteikdamas prasmingą ir gilų arijos tekstą. Treniotos vaidmeniui labai tiko įspūdingo stoto operos solistas baritonas R. Spalinskas; šio veikėjo įtakingumas ir dominavimas siužetinėje linijoje išryškinamas ir vokaline partija, ir režisūriniais sprendimais (pavyzdžiui, Treniota kaip marionetę valdo Mortos seserį, ir Daumantą miuziklo finale). Daumanto (Egidijus Petrulis) ir Tautvilo (Tadas Juodsnukis) vaidmenys labiau epizodiniai, šie veikėjai nekuria ryškesnių portretų.

Mindaugo nužudymo scenoje Kristaus pavidalu pasirodantis Daumantas kelia dviprasmiškas mintis. Viso spektaklio metu regėjome itin stilizuotą ir simbolizuotą aplinką, o Daumanto–Kristaus figūra vizualiai atrodė tarsi nužengusi iš komercinių šventų paveikslėlių. Daumanto personažas prieš tai scenoje buvo pasirodęs tik kelis kartus, todėl jo beveik nepažįstame. Sunku suprasti, kodėl Mortos sesuo jo nemyli, ir kodėl staiga jis tampa gretinamas su Kristumi (o gal spektaklio statytojai tuo atsižvelgia į paradoksalias istorines peripetijas, kai Daumantas, vėliau tapęs Pskovo kunigaikščiu, po mirties buvo paskelbtas pirmuoju lietuvių kilmės stačiatikių šventuoju?).

Mindaugo nužudymas Daumanto–Kristaus rankomis gali būti traktuojamas kaip simbolis, kad Mindaugą pražudė krikščionybės, kaip politinio žingsnio, pasirinkimas vardan atitinkamos naudos. Kita vertus, Treniotos manipuliavimas „Kristumi“ tarytum byloja, kad krikščionybė čia niekuo dėta.

Miuziklo pabaigą emociškai sustiprina finalinė „Lacrimosa“. Mindaugas miršta ir kaip krikščionis, ir kaip pagonis. Miršta kaip žmogus, pasirinkęs oriai išlikti valdovu. Miuziklo kūrėjai įrodo, kad istorija yra interpretacija.