Plikas ir įsiutęs

Paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas (gruodžio 21–22 d.) visko matę sostinės klausytojai turėjo progą apsilankyti premjeroje. Antonio Vivaldi opera „Orlando furioso“ Lietuvoje dar nebuvo atlikta, tad VšĮ „Artis opera“ siūlomas pastatymas žadino smalsumą. Nors šios baroko operos veiksmas vyko istorinėse erdvėse – Valdovų rūmuose, buvo aišku, kad garbanotų perukų tikėtis visgi neverta. Režisierė Jūratė Vansk klasikinėms operoms ir kitiems žanrams (pavyzdžiui, Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuanui“, „Requiem“ arba Georges’o Bizet „Karmen“) suranda stebinančias formas ir erdves – tinklinio aikštelę prie Vilniaus Baltojo tilto ar „Audėjo“ baldų fabriką. Modernaus požiūrio tikėtasi ir matant šios premjeros reklaminį plakatą. Jame pagrindinis operos personažas Orlandas pavaizduotas plikai skusta galva ir akivaizdžiai įsiutęs.

Dar viena skelbta šio kūrinio intriga – Rudžiero vaidmeniu debiutuosiantis pasaulyje garsus baroko smuikininkas Dmitrijus Sinkovskis (Dmitry Sinkovsky). Prieš keletą metų jis išties nustebino melomanus, kai scenoje ėmė dainuoti gražiu ir gan stipriu kontratenoro balsu. Galimybė Vilniuje girdėti tokią solisto metamorfozę taip pat viliojo, tačiau gruodžio 21-osios vakarą akcentai susidėliojo kiek netikėtai.

Šioje Vivaldi operoje pasakojama istorija apie įsimylėjusį Orlandą, į kurio jausmus neatsiliepė širdies dama Andželika. Nuviltas trokštamos moters Orlandas įniršta iki beprotybės. Tai – jo gyvenimo drama. Sykiu čia susipynė dar šešių personažų troškimai, viltys, ambicijos. Painaus siužeto ašimi tą vakarą tapo veikėjų psichologinės būsenos ir jausmai. Jas išryškinti padėjo asketiška, sakytum, švari scenografija (autorius Marius Puskunigis). Baltoje scenoje nebuvo nei dekoracijų, nei rekvizitų, vien videoprojekcija ir šviesos (videomenininkė Akvilė Aglickaitė, šviesų dailininkas Valdas Latonas), kūrusios atmosferą, bet neužgožusios intensyvaus emocinio garsovaizdžio.

Žiūrovams premjeroje pasiūlyta stiprių vaizdų ir emocijų. Orlandas (Nora Petročenko) čia buvo gašlus, valdingas tipas su mazochistiniais polinkiais (svaidėsi odiniu diržu ir nešvankiais gestais). Meilės burtininkė Alčina (Jomantė Šležaitė) tarsi nimfomanė viliojo kiekvieną stipriosios lyties atstovą, atsidūrusį jos regos lauke. Astolfui (Steinas Skjervoldas) nepavyko atsispirti Alčinos kerams. Juos sujungė nedviprasmiška meilės patirtis, virtusi baroko estetikai savita la petit mort mizanscena. Po to, tarsi kankinamas abstinencijos sindromo, Astolfas mušė Bradamantę (Rūta Vosyliūtė).

Tokios adrenaliną keliančios scenos kontrastavo su tyros meilės epizodais. Ją perteikė Andželikos ir Medoro duetas (Gunta Gelgotė ir Vaidas Bartušas), lyriškos Rudžiero arijos (Dmitrijus Sinkovskis). Nuoširdumu ir jautrumu Rudžieras, rodos, „nuginklavo“ net Alčiną. Tai parodyta išradingai naudojant avalynę – Alčina nusiavė dailų aulinį aukštakulnį ir ėjo šlubuodama. Taip atlikdama meilės kančios kupiną ariją „Amorose a’i rai del sole“ Jomantė Šležaitė (Alčina) nuklydo į žiūrovų salę, scenoje nerasdama sau vietos. Beje, avalynė šiame pastatyme buvo įdomus akcentas (kostiumų dailininkas Vitalijus Čepkauskas). Vyriški personažai dėvėjo juodus stilizuotus barokinius batus, o damų aukštakulniai aulinukai buvo ryškūs, pabrėžė moteriškąjį pradą ir iš karto traukė dėmesį. 

Įdomiai išspręsta scenos pozicija bei orkestro duobė. Ji atsidūrė scenos viduryje, solistai laisvai judėjo aplink orkestrą. Tai veiksmui suteikė dinamikos, tačiau solistams nebuvo lengva dainuoti orkestrui esant už nugaros (juolab daugiafunkcė Valdovų rūmų salė kol kas nėra pritaikyta specialiai operų pastatymams). Galbūt todėl arijų ir rečitatyvų pradžios buvo atsargios, atsirado nepagrįstų pauzių, o kai kur trūko sinchroniškumo.

Klaipėdos kameriniam orkestrui groti be vadovo – taip pat nemenkas iššūkis. Muzikine prasme savo partiją orkestras atliko solidžiai (verta pagirti klavesinininkę Vaidą Eidukaitytę-Storastienę už išraiškingą ir harmoniškai turtingą basso continuo partiją), tačiau stigo visą muzikos vyksmą koordinuojančio maestro al cembalo ar di violino.

Vis dėlto šis vakaras suteikė įsimintinų muzikinių įspūdžių. Daug jų dovanojo pagrindinį vaidmenį sukūrusi Nora Petročenko. Premjeros „vinis“ tą vakarą buvo jos Orlandas. Solistės balsas ir energija užpildė visą erdvę. Ji ne tik puikiai atliko virtuoziškas arijas, demonstruodama balso diapazoną per dvi oktavas, bet ir įtaigiai vaidino, peržengdama akademinio mandagumo ribas.

Baroko scenoje, rodos, debiutavusi Jomantė Šležaitė taip pat sužavėjo. Balsu ir vaidyba solistė atskleidė įvairias Alčinos puses – klastingą, gudrią, sutrikusią, mylinčią. Mecosopranui nestinga barokui reikalingo paslankumo ir jėgos, vaidmenį solistė atliko išties aistringai.

Kitaip nustebino Rudžieras, nes dalį trumpos partijos atliko iš natų. Arijos skambėjo su kiek perspausta bravūra. Operoje buvo sutrumpinti rečitatyvai, kelių atsisakyta. Visgi ilgesnė Orlando pamišimo scena klausytojams neprailgtų, ji galėtų tapti dar ryškesne neužmirštamo vakaro kulminacija.