7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Romantiškas monologas

Mintys po Petro Geniušo rečitalių Paliesiuje ir „Vaidiloje“

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 42 (1279), 2018-12-21
Muzika
Petras Geniušas Paliesiaus dvare. A. Jakšto nuotr.
Petras Geniušas Paliesiaus dvare. A. Jakšto nuotr.

Pastaruoju metu esame lepinami Lietuvoje koncertuojančių įdomiausių Europos pianistų iš užsienio. Tokiomis sąlygomis net ir savus primiršti įmanoma. Apie tai, kad mūsų fortepijono menas gyvybingas, itin rimtu rečitaliu priminė Petras Geniušas. Koncertas „Du monologai“ su Roberto Schumanno Fantazija C-dur, op. 17, ir Ferenco Liszto Sonata h-moll išsiskyrė ne tik sudėtinga programa, bet ir seniai rečitaliuose nebūta istorine koncepcija, atskleidžiančia geriausias romantizmo fortepijoninės muzikos tradicijas ir netgi ano meto didžiųjų santykius. Schumannas savo Fantaziją C-dur paskyrė Lisztui. Šis, gerokai vėliau, jau gyvendamas Veimare, mažai koncertuodamas ir atsidėjęs kūrybai, atsidėkojo Schmannui Sonata h-moll – po pusšimčio metų pripažinta vienu didingiausių XIX a. fortepijono muzikos pavyzdžių.

 

P. Geniušo rečitalis gruodžio 9 d. skambėjo Paliesiaus dvare. Specialiai vykau jo pasiklausyti būtent ten, kur prie muzikos prisideda išskirtinė akustika ir retai kur patiriama autentiško istoriškumo ir jaukumo aura; kur pro didžiulį langą už fortepijono atsiveria natūrali dekoracija – vėjo šukuojamas laukas su baltais sniego plotais, tolumoje stūksantis miškas, o, sako, kai pradeda snigti, vaizdas tiesiog užburia... Ir dar todėl, kad dabar ten stovi atnaujintas puikus „Steinway & Sons“, tik ir laukiantis didingo rečitalio galimybės.

 

Šios programos pasiklausiau ir gruodžio 16 d. „Vaidilos“ salėje, kurios akustika kaskart primena esanti bene geriausia Vilniuje. Čia suskambo ir „Organum“ salono atvežtas fortepijonas „Bösendorfer“.

 

Įspūdis, patirtas P. Geniušo rečitalyje, priminė, kokios plačios šio pianisto galimybės. Retas kuris atlikėjas yra pasinėręs į tokią daugiastilistinę kūrybišką būtį. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma parengti tokio rimtumo rečitalį, jei iki jo einama per džiazo projektus, ką tik praūžusius pasirodymus su Erica Jennings ir pan.? Pasirodo, įmanoma. Ir ta klasikinės akademinės muzikos stotelė pianisto kelyje anaiptol ne apleista, o vis naujai išgyvenama su visu kontekstu, „kaifu“, visais savo pliusais ir minusais.

 

Tai atsiskleidė sulig pirmaisiais Schumanno Fantazijos C-dur epizodais. P. Geniušas transliavo žinią, jog niekur neskuba, yra įsigilinęs į faktūros detales, žaidė tai aukšto, tai žemo registro temų, frazių paryškinimais, kontrastais. Beje, didingoje trijų dalių Fantazijoje Schumannas vis dėlto neapsieina be jam būdingo „davidsbiundleriško“ deklaratyvumo, kas labiausiai girdima antroje dalyje ir ką gana aštriai perteikė pianistas. Tačiau trečioji dalis – romantinės lyrikos šedevras, kuriame atsiskleidė visos P. Geniušo muzikavimo subtilybės.

 

Prisipažinsiu, labiausiai laukiau Liszto Sonatos h-moll. Dėl kelių priežasčių. Todėl, kad, priešingai nei Schumanno Fantazija, kurią P. Geniušas yra ne kartą atlikęs ir įrašęs į plokštelę, Liszto Sonatą pianistas į savo repertuarą įtraukė visiškai neseniai. Ne veltui manoma, kad šią sonatą gali groti tik brandus menininkas – ir amžiumi, ir scenine bei gyvenimo patirtimi. Tik tada ji suskamba pilnavertiškai ir gali atsiskleisti savo egzistenciniais kontrastais. Natūralu, kad P. Geniušas, kaip pats sako, ją „išmoko“, jai pribrendo tik dabar.

 

Subjektyviai man Sonata h-moll – tai meninis filmas. Ne ta prasme, kad primena kokią banalią filmų muziką, o ta, kad su ja išgyvenama dramatiška gyvenimo istorija, ji įtraukia į „veiksmą“, atveria ne vieną siužetinę liniją, reflektuoja nevienareikšmes prasmes. Kaip atlikėjas ją „surežisuoja“, kokį „pasakojimą“ pasirenka – įdomiausias aspektas. Kita vertus, nemenka užduotis „apimti“ didingą šios „simfonijos fortepijonui“ formą, įgalinant visas tematines linijas, skirtingos nuotaikos epizodus, pagaliau gausybę pasažų (juk tai Lisztas!) suskambėti dramaturgiškai pagrįstai, prasmingai. Visa tai P. Geniušas suvaldė nepriekaištingai. Kitas nematomas slenkstis atlikėjui – dinamikos valdymas. Net įtakingoji Clara Schumman, puiki pianistė, kažkodėl nepamėgo šios sonatos, laikė ją „per daug triukšminga“. Antai koncertą pristatęs Rokas Zubovas pasakojo, kad per premjerą Hansui von Bülowui neatlaikęs net sulūžo „Bechstein“ fortepijonas. Išties, triukšmo netrūko ir P. Geniušo interpretacijoje (prie to prisidėjo ir skardokas instrumento garsas), tačiau audringai jo išreiškiamos kulminacijos neužtušavo melodikos, reljefo, buvo suvaldytos ir nugesintos prasmingomis tyliosiomis salelėmis. Šios skambėjo itin subtiliai, skaidriai, švariai, ir čia sidabrinis „Bösendorfer“ tembras ypač tiko.

 

Kai kurias sonatos temas ar jos įvaizdžius, pasiklausiusi kad ir Vladimiro Horowitzo, Maurizio Pollini ar Marthos Argerich įrašų, įsivaizdavau esant kitokio charakterio, bet kiekvienas atlikėjas turi teisę į savo interpretaciją. P. Geniušas nesiekė šokiruoti kažkokiu nauju sonatos perskaitymu, o plačiai atvėrė duris į autentiškai išgyvenamą romantikų pasaulį, jo emocinį skambesį, tą „svajonių ir realybės neatitikimo“ dualumą, kurio estetika jau beveik tampa ir mūsų šiandienos savastimi.

 

Po Sonatos h-moll suskambo labai tinkamas bisas – P. Geniušas kaip žuvis vandeny nardė skaidrioje Philipo Glasso „Metamorfozės“ (vienos iš ciklo) ramybėje, ja apgaubė ir klausytojus.

Petras Geniušas Paliesiaus dvare. A. Jakšto nuotr.
Petras Geniušas Paliesiaus dvare. A. Jakšto nuotr.
Petras Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Petras Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.