Nauji filmai – „Gardutė“
Pietų Korėjos meistras Hong Sang-soo savo studentams nuolat primena vengti pernelyg plačių ir tolimų temų, nes pusiaukelėje gali paaiškėti, kad nuklysta nuo pagrindinio kelio. Šio patarimo pavyzdžiu, kai kuriama apie tai, kas artima ir pažįstama, galima pavadinti Eglės Vertelytės komediją „Gardutė“. Nors režisierė teigė kūrusi istoriją galvodama apie lietuvišką publiką ir aktualijas, filmas buvo atrinktas į Kotbuso kino festivalį, vėliau parodytas Korke ir Talino „Juodosiose naktyse“. Kotbuso festivalis nuo pat gyvavimo pradžios orientavosi į kokybišką Rytų Europos kiną, bandydamas ne tik parodyti arthauzinius šio regiono filmus, bet ir perteikti platesnį kontekstą, įtraukdamas kuo įvairesnius žanrus, filmus, skirtus plačiajai auditorijai, jei jų turinys ir forma atrodydavo originalūs.
Nauji filmai – „Kai ateina ruduo“
François Ozonas beveik kasmet grįžta su nauju filmu. Nors režisierius nenustoja eksperimentuoti su temomis ir žanrais, taip vis perkurdamas save iš naujo, sunku nuneigti, kad jis mėgsta analizuoti tamsiąsias žmonių puses ir jų (dažnai gana lanksčią) moralę. Šį kartą iš žaismingos „Mano nusikaltimo“ teismo salės Ozonas keliasi į mažą Burgundijos kaimelį. Tik Ozonas nebūtų Ozonas, jei jo rudeniškos idilės nesukrėstų nelaimė. Ar nusikaltimas?
Krėsle prie televizoriaus
„Penki velniai“ (LRT Plius, 12 d., 21.33) iš pradžių gali pasirodyti kaip pasakojimas apie nuobodoką vieno Prancūzijos provincijos miestelio šeimos gyvenimą. Režisierė Léa Mysius kortas atskleidžia pamažu – ji rodo savo pasaulyje užsidariusią dešimtmetę Viki (Sally Dramé), jos santykius su motina Žoana (Adèle Exarchopoulos) ir tėvu Džimiu (Moustapha Mbengue). Bet greitai tampa aišku, kad mergaitė sugeba neįtikėtinai jausti kvapus ir juos renka. Kai namuose pasirodo ilgai nematyta tėvo sesuo Džiulija (Swala Emati), tariama ramybė staiga subliūkšta. Viki vagia nekviestos viešnios kvapą ir įgyja būdą pasiekti praeitį, kurioje eis tėvų ir Džiulijos istorijos takais ir supras, kad galėjo negimti.
Pokalbis su Egle Vertelyte
Režisierės ir scenaristės Eglės Vertelytės debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Stebuklas“ (2017) premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, vėliau juosta apkeliavo dar kelias dešimtis tarptautinių festivalių. Lietuvoje ši tragikomiška istorija, nutikusi pirmaisiais nepriklausomybės metais, pelnė net keturias „Sidabrines gerves“, tarp jų ir už geriausią scenarijų bei režisūrą.
Nauji filmai – „Gladiatorius 2“
Apie antrą „Gladiatoriaus“ („Gladiator“, rež. Ridley Scott, 2000) dalį imta kalbėti beveik iškart po pirmojo filmo pasirodymo. Suprantama: juosta, su kuria nebuvo siejama daug vilčių, tapo didžiuliu hitu ir susižėrė penkis „Oskarus“, tarp jų – geriausio filmo ir geriausio aktoriaus apdovanojimą, atitekusį Russellui Crowe ir įtvirtinusį jo kaip Holivudo žvaigždės statusą.
Krėsle prie televizoriaus
Seniai neturiu iliuzijų, bet galiu suprasti Mounios Akl filmo „Kosta Brava, Libanas“ (LRT Plius, gruodžio 5 d. 21.33) herojus, gyvenančius netolimoje ateityje. Jie nori iš užteršto, politinių krizių, karų, milžiniškos infliacijos išsekinto Beiruto pabėgti į kalnus, atsiriboti nuo pasaulio, gyventi paprastai ir ekologiškai. Soraja ir Validas bei jų vaikai tiki idilės galimybe. Tik tai, nuo ko bėgo, ir vėl atsiranda už jų namo tvoros. Tai ir pas mus žinomas reiškinys – neva ekologiškas sąvartynas.
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Šių metų „Scanorama“ pristatė keturias ilgametražes lietuviškas premjeras: visi filmai dokumentiniai, kai kurie – bendros gamybos. Apmaudu, kad kai kurių filmų premjeros ir pristatymai vyko tuo pat metu skirtinguose kino teatruose. Štai kino kritikams teko egzistencinė dilema: rinktis Vitos Marios Drygas filmą „Pavojaus zona“ („Danger Zone“, Lenkija) ir po jo vykusią be galo gyvą diskusiją ar Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmą „Paskutinis rokenrolas“ („Art Born In Agony“, rež. Elizabete Gricmane, Ramunė Rakauskaitė) – lietuvišką festivalio premjerą.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Prieš gerus dvidešimt metų „Kino pavasarį“ atidarė Bruno Dumont’o „Žmonija“ (1999) – niūrus, jautrus, filosofiškas filmas apie policininką, Prancūzijos šiaurės kaime tiriantį mažos mergaitės nužudymą. Į atidarymą susirinkusi puošni publika liko didžiai nepatenkinta. „Žmonija“ jai pasirodė ne tik pernelyg sudėtinga, bet ir nepadori – pedofilijos tema Lietuvoje dar nebuvo linksniuojama. Tada Dumont’as buvo šlovės zenite – Kanų prizai ir kontroversiški, depresyvios nuotaikos pritvinkę filmai, kad ir debiutinis „Jėzaus gyvenimas“ (1997), ne tik pelnė jam pripažinimą, bet ir prikabino filosofo, kuris gilinasi į blogio ištakas žmoguje, etiketę.
Nauji filmai – „Šypsena 2“
Gana gera idėja – pamaniau aš, pamatęs filmo „Šypsena 2“ („Smile 2“, rež. Parker Finn, JAV, Kanada, 2024) anonsą. Istorija apie popmuzikos žvaigždę, kurią apsėda demonas, užvaldantis, kai nusižudai kitų žmonių akivaizdoje, atmintyje iš karto sužadino asociacijas su kultiniu japonų režisieriaus Sion Sono filmu „Savižudžių klubas“ („Jisatsu sâkuru“, 2001), kuriame savižudybės „užkratas“ perduodamas per fone nuolat įkyriai skambančią popmuziką. Štai puiki galimybė išsakyti aštrią populiariosios kultūros kritiką ir susieti ją su žmonių idiotizacija, mus visus paverčiančia negalvojančiais ir malonumų ieškančiais numirėliais!
Krėsle prie televizoriaus
2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys.