7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Ignas Zalieckas

Kino teatras kaip kultūrinės erdvės patirtis

Pokalbis su „Skalvijos“ edukacinių programų vadove Vėjūne Dūdėniene

Vėjūnė Dūdėnienė – „Skalvijos“ kino centro edukacinių programų vadovė. Aistringai domėdamasi kinu ir švietimu, savo karjerą ji paskyrė prasmingų patirčių jauniesiems žiūrovams kūrimui. Per daugelį metų įgijo patirties kurdama ir valdydama edukacines kino programas, taip pat filmų platinimą, filmų peržiūras šeimoms, nacionalinį mokyklų projektą ir specialiai paaugliams skirtą dvejų metų kino mokyklą. Neseniai „Skalvija“ už savo edukacines iniciatyvas sulaukė pripažinimo „Europa Cinemas“ konferencijoje. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jaunimo edukaciją ir arthauzo kino teatrus.

Vėjūnė Dūdėnienė. A. Papievytės nuotr.
Vėjūnė Dūdėnienė. A. Papievytės nuotr.
_„Skalvijos“ kino akademija Nidoje. 2022 m.
_„Skalvijos“ kino akademija Nidoje. 2022 m.
_„Skalvijos“ komanda
_„Skalvijos“ komanda
Edukacinių užsiėmimų „Mokausi iš kino“ akimirka. T. Padhak nuotr.
Edukacinių užsiėmimų „Mokausi iš kino“ akimirka. T. Padhak nuotr.
Edukacinių užsiėmimų „Mokausi iš kino“ akimirka. T. Padhak nuotr.
Edukacinių užsiėmimų „Mokausi iš kino“ akimirka. T. Padhak nuotr.
M. Endriuškos nuotr.
M. Endriuškos nuotr.
„Mokausi iš kino“ programos dalyviai
„Mokausi iš kino“ programos dalyviai
Jonas Ūbis

Kai tiesa taps matoma

Krėsle prie televizoriaus

Sausio 13-osios įvykius Vilniuje fiksavo latvių dokumentininkas Juris Podniekas. Jo nufilmuoti kadrai nebeatsiejami nuo kolektyvinės lietuvių atminties, jie atspindi ir SSRS griūtį, ir tragiškas visos XX a. pabaigos akimirkas. Režisierius ir operatorius Podniekas (1950–1992) buvo vienas ryškiausių Latvijos kino kūrėjų. 1986-aisiais pasirodęs jo filmas „Ar lengva būti jaunam?“ sulaukė didžiulio atgarsio ir tapo artėjančių permainų pranašu. Podniekas mokėjo tiesiai ir skaudžiai kalbėti apie savo laiką, visuomenę, ieškojo atsakymų į sudėtingus tautos istorijos klausimus.

„Podniekas apie Podnieką. Istorijos liudininkas“
„Podniekas apie Podnieką. Istorijos liudininkas“
„Negarbingi šunsnukiai“
„Negarbingi šunsnukiai“
„7 dienos Entebėje“
„7 dienos Entebėje“
„Gvantanamo dienoraštis“
„Gvantanamo dienoraštis“
„Suvenyras“
„Suvenyras“

Gyvenimas kaip komedija

Pasirodė naujas „Kinas“

Gyvename baisiai nejuokingais laikais. Tad šio numerio rišamoji gija – komedija, humoras. Tikriausiai tik jis gali padėti išlaikyti bent šiek tiek sveiko proto.

Kas įsiminė 2024-aisiais?

Vienas labiausiai šiemet patikusių filmų – „The Outrun“ (rež. Nora Fingscheidt). Tikėjausi, kad apie šį filmą bus daugiau kalbama, ypač – apie aktorės Saoirse Ronan vaidybą, tačiau, regis, klydau. Todėl labai noriu jį paminėti dabar, kad nepraslystų pro akis! Kitąmet laukiu Bong Joon-ho sugrįžimo su „Mickey 17“, Chloé Zhao „Hamneto“ interpretacijos su puikiaisiais Paulu Mescaliu bei Jessie Buckley ir daugybės europietiškų filmų. Mane taip pat labai intriguoja vieno mano mylimiausių aktorių Tony Leung Chiu-wai pasirodymas europietiškame kine – jis vaidins filme „Silent Friend“ (rež. Ildikó Enyedi).

„Emilija Perez“
„Emilija Perez“
„Sesės“
„Sesės“
„Svajonių atostogos“
„Svajonių atostogos“
„Kryčio anatomija“
„Kryčio anatomija“
„Atmintis“
„Atmintis“
„Mamutų medžioklė“
„Mamutų medžioklė“
„Monstras“
„Monstras“
„Matadoro vienatvė“
„Matadoro vienatvė“

Naudoju tai, ką galiu sau leisti

Pedro Almodóvaras apie filmą „Už gretimų durų“

Kino teatruose jau galima pamatyti naujausią, Venecijoje apdovanotą Pedro Almodóvaro filmą „Už gretimų durų“ („The Room Next Door“, JAV, Ispanija, 2024). Tai amerikiečių rašytojos Sigrid Nunez romano ekranizacija ir pirmas ilgametražis amerikietiškas režisieriaus filmas. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Julianne Moore ir Tilda Swinton. Jų herojės po ilgos pertraukos susitinka Niujorke. Knygyne pasirašinėdama savo naują knygą, Ingrid išgirsta žinią, kad sena pažįstama, karo žurnalistė Marta sunkiai serga. Ingrid išsirengia į ligoninę jos aplankyti.

Tilda Swinton, Pedro Almodóvaras ir Julianne Moore filmuojant „Už gretimų durų“
Tilda Swinton, Pedro Almodóvaras ir Julianne Moore filmuojant „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Kadras iš filmo „Už gretimų durų“
Jonas Ūbis

Laimingos tos pabaigos, kurios dviprasmiškos

Krėsle prie televizoriaus

Holivudo klasikas Billy Wilderis savo rimtus filmus prisodrindavo komizmo, o komedijas – skepsio ir subtilios ironijos, galinčios paversti dviprasmiška bet kokią laimingą pabaigą. Tačiau karčią ironiją režisierius įvesdavo lyg pro atsargines duris, nes pirmame jo filmų plane visada spindėjo žvaigždės, dinamiški dialogai, iš screwball komedijų paveldėtas ritmas bei rafinuota erotika, primenanti, kad Wilderio mokytojas buvo ne kas kitas, o Ernstas Lubitschas.

„Džiaze tik merginos“
„Džiaze tik merginos“
„Martinas Idenas“
„Martinas Idenas“
„Argentina, 1985“
„Argentina, 1985“
Jorė Janavičiūtė

Nesame pratę matyti piktų moterų

Pokalbis su norvegų režisiere Lilja Ingolfsdottir

Europos šalių kino festivalyje „Scanorama“ parodytas norvegų režisierės Liljos Ingolfsdottir debiutinis ilgametražis filmas „Verti meilės“ („Elskling“, Norvegija, 2024). Šis filmas Karlovi Varų festivalyje susišlavė net penkis apdovanojimus, tarp jų – pagrindinį, FIPRESCI už geriausią filmą ir prizą už geriausią moters vaidmenį. Jis toliau sėkmingai keliauja po pasaulio kino festivalius, yra puikiai žiūrimas Norvegijos kino teatruose. Ši drama sukasi apie pagrindinę heroję Mariją (Helga Guren), kuri augina keturis vaikus, o jos vyras Sigmundas (Oddgeir Thune) dažnai išvykęs darbo reikalais.

Lilja Ingolfsdottir
Lilja Ingolfsdottir
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Kadras iš filmo „Verti meilės“
Santa Lingevičiūtė

Be skonio

Nauji filmai – „Eretikas“

Abejonė ir tikėjimas – kiekvieno iš mūsų gyvenimo palydovai. O štai naujausias scenaristų ir režisierių Scotto Becko ir Byano Woodso siaubo trileris „Eretikas“ („The Heretic“, JAV, Kanada, 2024) savo reklaminiame šūkyje kviečia abejoti viskuo, ypač religija. Taigi vieną dieną dviem jaunoms mormonėms seserims Barns (Sophie Thatcher) ir Pakston (Chloe East), pasibeldusioms į Kolorado priemiesčio namo duris, teks strigti ne tik egzistenciniuose įsitikinimų, vertybių, bet ir išgyvenimo (tikrąja šio žodžio prasme) labirintuose.

„Eretikas“
„Eretikas“
„Eretikas“
„Eretikas“
„Eretikas“
„Eretikas“
Jonas Ūbis

Katinai žino geriau

Krėsle prie televizoriaus

Kad artėja metų pabaigos šventės, primena ne tik miestų eglučių lenktynės (kai nėra apie ką kalbėti, galima pasikalbėti apie spindinčią eglę), bet ir nykios televizijų programos, kur daug įvairaus plauko apdovanojimų ir juos teikiančių politikų bei valdininkų. Galvoje vis sukasi mintis, kad atėjo laikas teikti apdovanojimus už beprasmiškiausius metų darbus. Kiekvienas lietuvių politikas ar politikė, įvairūs valdininkai (nors kas perspjaus Vilniaus savivaldybės žvaigždes?) ir net menininkai galėtų dalyvauti konkurse.

„Fabelmanai“
„Fabelmanai“
„Toro“
„Toro“
„Betmenas“
„Betmenas“
„Prancūziškas pabėgimas“
„Prancūziškas pabėgimas“

Kaip išmatuoti praradimą, jei niekada jo nesuvokei?

Mati Diop apie „Dahomėją“

Lietuvos kino teatruose dar galima pamatyti Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanotą dokumentinį filmą „Dahomėja“ („Dahomey“, Prancūzija, Senegalas, Beninas, Singapūras, 2024). Prancūzų ir senegaliečių kilmės režisierės Mati Diop filmas pasakoja apie kolonializmo laikais išgrobstytų Afrikos lobių restituciją. 26 Dahomėjos karalystės kultūros vertybės keliauja iš Prancūzijos muziejaus saugyklos į dabartinį Beniną, kur jas po 130 metų pasitinka jau visiškai pasikeitusios šalies visuomenė. Šiame vaidybinio ir dokumentinio kino formas laisvai siejančiame filme keliami kultūros paveldo klausimai rezonuoja ne vien Prancūzijoje ar buvusiose jos kolonijose. Filmo režisierė Mati Diop dalinasi savo asmeniniais motyvais kalbėti apie postkolonializmą, filmavimo aplinkybes ir drąsias kūrybines strategijas.

Mati Diop
Mati Diop
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
„Dahomėja“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas