„Penki velniai“ (LRT Plius, 12 d., 21.33) iš pradžių gali pasirodyti kaip pasakojimas apie nuobodoką vieno Prancūzijos provincijos miestelio šeimos gyvenimą. Režisierė Léa Mysius kortas atskleidžia pamažu – ji rodo savo pasaulyje užsidariusią dešimtmetę Viki (Sally Dramé), jos santykius su motina Žoana (Adèle Exarchopoulos) ir tėvu Džimiu (Moustapha Mbengue). Bet greitai tampa aišku, kad mergaitė sugeba neįtikėtinai jausti kvapus ir juos renka. Kai namuose pasirodo ilgai nematyta tėvo sesuo Džiulija (Swala Emati), tariama ramybė staiga subliūkšta. Viki vagia nekviestos viešnios kvapą ir įgyja būdą pasiekti praeitį, kurioje eis tėvų ir Džiulijos istorijos takais ir supras, kad galėjo negimti.
Mysius prismaigstė į filmą daugybę paslapčių, tad rašyti apie „Penkis velnius“ reikia atsargiai, kad nesugadinčiau malonumo klaidžioti pasakojimo labirintais. Kita vertus, filmas sprogsta nuo sumanymų ir interpretacijos galimybių gausos. Visko tiek daug – į bet kokį kitoniškumą įtariai žiūrinčios prancūzų provincijos kritika, gamtos stichijų simbolika, žaidimai su ragana, humoras ir melancholijos kupina atmosfera. Režisierė nebijo sentimentalumo, masinėje kultūroje slypinčių kraštutinių stilių ir poetikų susidūrimo. Regis, tokios pat drąsos ji tikisi ir iš žiūrovų.
Filmo „Riešutų kremo erelis“ (TV1, 8 d. 01.10) kūrėjai Tyleris Nilsonas ir Michaelas Schwartzas pasakoja apie yrantį pasaulį, kuriame laimingos šeimos liko praeityje, o džiaugsmo gali suteikti tik prisiminimai – jie ateina sapnuose arba žiūrint senas vaizdajuostes. Sėkmingi verslai išnyko, tie, kas dar turi ką veikti, kovoja dėl išlikimo. Gindami save jie gali vogti, apgaudinėti, net naudoti prievartą. Nereikalingais pripažinti žmonės uždaromi specialiose įstaigose. Jei pamanėte, kad filmas rodo dar vieną apokalipsę, klystate.
2019-aisiais pasirodęs „Riešutų kremo erelis“ nukelia į JAV pietus, vis dar išgyvenančius ekonominės krizės padarinius. Čia susitinka patiriantis sąžinės priekaištus ir gedulą Taileris (Shia LaBeouf) ir Dauno sindromą turintis jaunuolis Zakas (Zack Gottsagen), kuris svajoja tapti profesionaliu kovotoju. Jie kartu leisis į kelionę, padėsiančią rasti save ir savo vietą žemėje. Tai visai archetipiškas pasakojimas (bent jau amerikiečių kine): kūrėjai rodo skurdžiųjų pasaulį, bet jis kupinas šiltų jausmų, nors visiems ko nors stinga – pinigų ar meilės. Ir, žinoma, kelionių plaustu, degančių laužų bei trupučio riešutų sviesto. Kita vertus, kūrėjai pernelyg laikosi įsikibę geriausių kelio filmo ir pasakojimų apie autsaiderius pavyzdžių, lyg nedrįsdami prabilti savo balsu.
Artėjant svarbiausioms metų šventėms tokių gerumą teigiančių filmų, manau, televizijų programose tik daugės. Daugės ir prisiminimų nostalgijos, nors kartais keista, kad ją žadina palyginti neseniai, tarkime, tik prieš keliolika metų, sukurti filmai. Bet gal tai tik patvirtina teiginį, kad dabar laikas bėga sparčiau?
Tony Scotto filmas „Deja vu“ (LNK, šįvakar, 6 d., 23.35) prasidėjo nesėkmingai: jis buvo planuojamas kurti Naujajame Orleane 2005-aisiais, tačiau praūžus „Katrinos“ uraganui filmavimas nusikėlė, paskui nutarta filmuoti kitur, tada atsisakė Scottas, kuris filmą įsivaizdavo tik šiame mieste. Galiausiai Scottas grįžo, o uragano sugriauto Naujojo Orleano vaizdai atitiko kuriamą neišvengiamos grėsmės nuojautos ir praradimo atmosferą. Nors filme yra ir puikių gaudynių, ir įspūdingų sprogimų, ir žiaurių su niekuo nesiskaitančių teroristų, „Deja vu“ pakeri nostalgiška nuotaika, kurioje susiliejo noras susigrąžinti praėjusį laiką, išsipildžiusios meilės ilgesys, praradimo liūdesys.
Visa tai siejasi su Denzelio Washingtono personažu – specialaus FTB padalinio detektyvu Dugu Kolinu. Atsidūręs katastrofos vietoje (teroristai susprogdino keltą, kuriuo per drumzliną Misisipę keliasi JAV kareiviai, vaikai, miestiečiai), jis iš menkiausių detalių atkuria sprogimo priešistorę. Būtent ji ir atveda Dugą Koliną prie nužudytos merginos Kler (Paula Patton). Net prievartinės mirties guolyje ji atrodo pasakiškai graži. Detektyvas nujaučia, kad jos mirtis susijusi su teroristais, todėl bando atkurti paskutines Kler gyvenimo dienas ir valandas. Ir kaip tik tada agentas keista neištariama pavarde Pryzvara (Val Kilmer) supažindina Koliną su slaptos vyriausybinės programos kūrėjais. Šie mokslininkai gali atverti langą į laiką, bet labai neilgam – trys dienos, šešios valandos ir kelios minutės prieš įvykį, ir ne daugiau. Detektyvas gauna galimybę grįžti į laiką, kai Paulai iškilo grėsmė, ir ne tik susekti teroristus, bet gal net išgelbėti merginą.
Kolinas ryžtingai ima keisti jau įvykusius įvykius. Įdomu stebėti, kaip kuriamas laikų ir įvykių susiliejimas, transformacija. Žiūrovas emociškai priverčiamas įsitraukti į veiksmą gana paprastomis priemonėmis, pirmiausia, žinoma, vaikystėje pasakų išugdytu tikėjimu, kad viskas gali pasikeisti į gera tik mostelėjus burtų lazdele. Tačiau to mostelėjimo laukimą režisierius sumaniai ištęsia iki pat veiksmo atomazgos.
Pastaraisiais metais matoma biografinių filmų ir serialų gausa. Didžioji jų dalis – negyvos pasakojimo formos, didaktiško ar „sensacingo“ turinio. Tai nestebina, kai masinėje kultūroje dominuoja „žmonės“. Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ (LRT, šįvakar, 6 d., 22.45) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijų žodžius, bet poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja sėdinčio Abrahamo Lincolno skulptūra.
Pozų „skulptūriškumas“ – greičiau Spielbergo polemika su Lincolno įvaizdžio stereotipais. Kartu su scenaristu Tony Kushneriu ir aktoriumi Danieliu Day-Lewisu jie kuria antitezę. Linkolnas filme – anksti pasenęs, pavargęs ir paliegęs, sukumpęs, lėtai judantis, depresyvus žmogus. Jo šeiminis gyvenimas nelaimingas, jis jaučia sąžinės priekaištus dėl mirusio sūnaus, kurio nesiliauja gedėti isteriška žmona (Sally Field), konfliktuoja su kitu, pasiryžusiu eiti į karą, sapnuoja pranašingus sapnus. Net ant arklio jis sėdi kažkaip negražiai ir visai neprimena prezidento, laimėjusio Pilietinį karą. Linkolną slegia karo aukų vaizdai. Mūšių ir masines scenas visada meistriškai kuriantis Spielbergas šįkart parodys jų visai nedaug, pabrėždamas beprasmiškas žūtis, kraują ir mirties siaubą. Tačiau išorinė prezidento silpnybė tik dar labiau išryškina jo dvasios galią, begalinį ryžtą ir tikrą politiko išmintį.
Jūsų – Jonas Ūbis