Kinas
François Ozonas beveik kasmet grįžta su nauju filmu. Nors režisierius nenustoja eksperimentuoti su temomis ir žanrais, taip vis perkurdamas save iš naujo, sunku nuneigti, kad jis mėgsta analizuoti tamsiąsias žmonių puses ir jų (dažnai gana lanksčią) moralę. Šį kartą iš žaismingos „Mano nusikaltimo“ teismo salės Ozonas keliasi į mažą Burgundijos kaimelį. Tik Ozonas nebūtų Ozonas, jei jo rudeniškos idilės nesukrėstų nelaimė. Ar nusikaltimas?
Parašyti filmo „Kai ateina ruduo“ („Quand vient l’automne“, Prancūzija, 2024) scenarijų Ozoną įkvėpė tikras įvykis iš jo vaikystės. Kartą per giminės pietus pas tetą jos pačios rinktais ir gamintais grybais apsinuodijo visi, išskyrus pačią tetą, kuri patiekalo net neparagavo. Nors veikiausiai tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, mintis, kad miela, geraširdė tetulė galėjo sugalvoti visus nunuodyti, jau tada masino vaiko fantaziją. Ši idėja ir tapo naujojo filmo leitmotyvu.
Jo pradžioje susipažįstame su pensininke Mišele (Hélène Vincent). Ji gyvena jaukiame name gamtos apsuptyje ir, regis, nėra kamuojama jokių rūpesčių. Jos gyvenimas pilnas mažų įprastų džiaugsmų: ji lankosi sekmadienio mišiose, darbuojasi sode, geria kavą su geriausia drauge Mari Klod (Josiane Balasko) ir kartais nuveža ją aplankyti sūnaus Vensano (Pierre Lottin), kuris jau netrukus išeis iš kalėjimo. Dabar Mišelė labai laukia atostogų su anūku Luka (Garlan Erlos), kurį iš Paryžiaus turi atvežti jos dukra Valeri (Ludivine Sagnier). Sutiktuvių pietums Mišelė miške prirenka grybų. Tik šie pasirodo esantys tokie pat nuodingi kaip ir Mišelės santykiai su Valeri.
Ką slepia dvi mielos, senyvos moterys, kadaise gyvenusios Paryžiuje ir dabar ramybę atradusios provincijoje? Kas galėjo nutikti gyvenime, kad jų vaikai tokie nelaimingi, jog vienas jų net atsidūrė kalėjime?
Filmo ritmas lėtas, Ozonas po truputį mezga savo pasakojimo voratinklį. Tarp auksinių spalvų atsiranda vis daugiau tamsos ir melancholijos, o šeiminę dramą pakeičia trilerio elementai. Ozonas sąmoningai pasirenka neparodyti kertinio istorijos įvykio. Intrigą palieka atvirą – personažų veiksmai siūlo daugiau nei vieną įvykių scenarijų ir filmui pasibaigus žiūrovui teks susikurti savo versiją. O galbūt tikrosios tiesos nežino ir patys personažai, tik intuityviai bando pasielgti taip, kaip jiems patiems dabar atrodo geriausia? Maži žaidimai tęsiasi – su kiekviena minute daugėja įtarimų, užuominų, netikėtų posūkių, ir viskas ima darytis neaišku.
Mišelė – sudėtingas ir nevienareikšmis personažas. Bejėgė sena moteris, kuri (sąmoningai ar ne) gali pakenkti kitam, neabejotinai yra grėsmingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nerimauti verčia ne jos praeitis (nors ši intriga taip pat išlaikoma pakankamai ilgai ir atskleidžiama neįtikėtinai subtiliai), tačiau užsimezgę santykiai su Vensanu. Mišelė jam, vos išėjusiam iš kalėjimo, parūpina darbą savo sode, o jis savo ruožtu ima užjausti su anūku nebegalinčią matytis moterį – tą jai daryti uždraudė santykius visiškai nutraukusi dukra, ir anksčiau motiną prisimindavusi tik tada, kai reikėdavo pinigų. Šie santykiai ima kelti įtarimų dėl galimo Mišelės ir Vensano tarpusavio sąmokslo. Svarbu čia tampa ne tik tai, kas išryškėja personažų veiksmuose ir dialoguose, bet ir tai, ką aktoriai – ypač filmo epicentre atsidūrusi Hélène Vincent – atskleidžia savo vaidyba. Mišelės emocijos – abejonės, gėda, gailėjimasis dėl praeities klaidų – aktorės mimikomis, ilgesnėmis, nei reikėtų, pauzėmis tiksliai, be žodžių ištransliuojamos žiūrovui, kaip ir pats filmo personažų santykis su dramatiškais įvykiais ir juose atlikti tikrieji jų vaidmenys.
Po rudeniniais lapais slepiasi nevienareikšmiai gėrio, blogio, kaltės ir moralės klausimai. Gręždamasis į šeiminę dramą ir skeletus spintose (kurie vėliau virsta vaiduokliais) Ozonas rodo, kokie komplikuoti gali būti tarpusavio santykiai ir koks ydingas yra principų nulemtas susvetimėjimas. Žinoma, ir tai, kad kartais vienų žmonių kelias į laimę yra kitų mirtis ir kad atleidimas gali būti neįmanomas. Skamba rimtai, tačiau filme „Kai ateina ruduo“ viskas yra ne daugiau sunku nei lengva, ir viskas kelia nerimą tiek pat, kiek ir yra juokinga (ko vertas vien Mišelės ir Mari Klod buvusių bendradarbių trumputis pasirodymas bažnyčioje).
