Nebijoti būti paprastam, kartais net melodramatiškam

Režisierės ir scenaristės Eglės Vertelytės debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Stebuklas“ (2017) premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, vėliau juosta apkeliavo dar kelias dešimtis tarptautinių festivalių. Lietuvoje ši tragikomiška istorija, nutikusi pirmaisiais nepriklausomybės metais, pelnė net keturias „Sidabrines gerves“, tarp jų ir už geriausią scenarijų bei režisūrą.

Po ilgokos septynerių metų pertraukos, per kurią Vertelytė plėtojo naujus savo projektus, rašė scenarijus kitų režisierių filmams, tarp jų „Devintas žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė, 2022), netrukus ekranus pasieksiančios „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis), pasirodo ir antras jos pačios filmas – kulinarinė komedija „Gardutė“. Tai dviejų merginų, dirbančių virėjomis paprastoje valgykloje, bet sugalvojusių išbandyti laimę TV kulinariniame šou, istorija.

Tad kalbamės su režisiere ir scenariste apie lietuviškumą, rožinius cepelinus, moterų draugystę ir kūrybą.

Prieš premjerą pasirodžiusiuose informaciniuose pranešimuose sakote, kad jums „Gardutės“ įvaizdis – rožinis cepelinas. Kodėl?

Rožinė spalva kaip įkvėpimas filmui buvo nuo pat pradžių. Mėgstu kičą ir baroką. Tas kičas ir daugelio elementų barokiškas mišinys labai tiko TV kulinarinės laidos kontekste. Norėjosi šią estetiką derinti su paprasta realistine. Pažiūrėti, kiek kičo yra ir pamažu ateina į paprastą gyvenimą. Vizualinių paieškų buvo daug, o filmo vaizdą kurti – man visada laimė.

Ir man rožinio cepelino įvaizdis kažkaip idėjiškai siejasi su tokiu lietuviškumu – ak, lietuviškas maistas, gaminkime lietuviškai, niekas negali taip gerai pagaminti kaip lietuviai, tokia išskirtinė mūsų virtuvė, bet tą būtinai turi patvirtini pasikviestas prancūzas ar italas... O kita vertus, įdomu, kad to tikrai išskirtinio lietuviško maisto nelabai yra, daugelis patiekalų atvežtiniai. Siūlomą rožinę sriubą, tai yra šaltibarščius, mačiau ir lenkų gaminamą, cepelinai ar kugelis nėra joks mūsų paveldas. O kartą dovanų nuvežusi šakotį išgirdau, kad jau yra gavę kažką panašaus iš Vokietijos... Kas yra tas lietuviškumas, kurį taip bandome iškelti? Ši tema man labai įdomi ir svarbi filme.

Lietuviškumo tema ironiškai vystoma ir filmo garso takelyje.

Taip, kuriant filmo muziką, su kompozitoriumi Titu Petrikiu irgi bandėme ieškoti, kas yra tas lietuviškumas. Pradėjome nuo lietuviško motyvo, o paskui jį keitėme ir stebėjome, kur tai veda.

Kartu su filmo operatoriumi Vytautu Pluku ir dailininku Grigorijumi Zundelovičiumi teko sukurti dvi realybes: gana kuklią dviejų jaunų moterų buitį bei aplinką ir tviskantį TV šou pasaulį. Rožinės spalvos filme tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme daug.

Taip, būtent nuo to ir norėjosi atsispirti. Šiuo metu televizoriaus daug nežiūriu. Bet anksčiau žiūrėdama TV galvodavau: kokią realybę stebiu? Kiek aplinkui esančią realybę atspindi tai, ką matome televizoriuje? Su kuria dalimi visuomenės tai susiję? Man dažnai atrodo, kad tai, kas rodoma, nutolę nuo realaus gyvenimo. Žinoma, iš dalies TV funkcija yra suteikti galimybę žmogui pabėgti nuo rūpesčių, ir tą aš galiu suprasti. Bet kai tas per TV rodomas blizgutis pateikiamas taip, tarsi pasaulis toks ir yra, ir mes turime taip gyventi, kad būtume laimingi, – tampa problemiška.

Pati esu dirbusi televizijoje, prisimenu, kokį įspūdį, atėjus į TV studiją, padarė jos butaforiškumas. Per televizorių viskas blizga, o užkulisiuose matyti sukaltos lentos, lenda vatos, vos laikosi konstrukcija. Filme norėjosi perteikti ir šį jausmą – vargstančios televizijos bandymą atrodyti blizgančiai. Apie tai, kurdami šou butaforiją filme, daug kalbėjom su jo dailininku Zundelovičiumi.

Galų gale su filmo operatoriumi Pluku didžiąją dalį televizijos scenų nufilmavome kaip televizijoje – TV kameromis. Tai technologiškai irgi buvo įdomus iššūkis – filmuoti su daug kamerų. Kaip susigaudyti, kai pripratęs prie vienos, o čia aštuonios vienu metu veikia... Mums labai padėjo patyręs televizijos režisierius Armas Rudaitis.

Šalia televizijos norėjosi sukurti tikrovišką ir paprastą dviejų draugių gyvenimo realybę. Stebėti, kaip televizija veikia jų gyvenimą. 

Tarp tų dviejų realybių ir bando išlaviruoti dvi pagrindinės filmo veikėjos – Saulė ir Ona. Jas suvaidino kine dar beveik nematytos aktorės Agnieška Ravdo ir Elena Ozarinskaitė. Kaip jas pasirinkote šiam filmui?

Man labai patinka atrasti kine naujus aktorius. Ilgai ieškojau aktorių šiems vaidmenims. Filme kalbama apie šou verslą, ir man norėjosi, kad pagrindinių aktorių veidai būtų nežinomi, nematyti, kaip ir filmo siužete, kažkiek pasakotų ir jų istoriją. Nors Ravdo yra žinoma teatro aktorė, kine jos veidas daug asociacijų dar nekelia. Per ilgus aktorių atrankos etapus pasirodė, kad Agnieška ir Elena labiausiai atitinka mano personažų matymą.

Elena turi minkštumo, nuoširdumo ir mielumo, kurio labai ieškojau. Jos herojė Ona neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą ir mato save kaip auką. Ji turi daug problemų dėl savivertės, o vertė, savivertė – svarbi filmo tema. Agnieškos suvaidinta Saulė atrodo labai savimi pasitikinti, net stačiokiška, bet irgi slepia savivertės trūkumą. Kūriau personažus per tą bendrą vertės temą, kurią bandžiau nagrinėti šiame filme. Be to, jau per atranką pasijuto „chemija“ tarp merginų. Tai irgi labai svarbu, nes siužetiškai, ne tematiškai, „Gardutė“ yra dviejų merginų draugystės istorija.

Ta draugystė patiria įvairių išbandymų, atskleidžiančių ir ne pačias geriausias merginų savybes.

Moteriška draugystė, seserystė, bendrystė – kuo toliau, tuo reikšmingiau man atrodo gyvenime. Dažnai moterys kankinasi dėl vyrų, įsivaizduoja, kad tai jų laimė, bet man vis labiau rodosi, kad draugė – ne mažiau svarbus žmogus.

Onai ir Saulei – maždaug apie 30 metų. Rašydama filmo scenarijų buvau 35-erių. Aš iš tikrųjų kalbėjau apie savo tuo metu išgyvenamą etapą. Tokiu laiku gyvenimas jau po truputį pradeda nusistovėti, ir imi galvoti – kaip aš gyvenu, ar ir toliau taip gyvensiu, kokius filmus kursiu, ką rinksiuosi. Tos savęs paieškos ribos nėra aiškios. O aplinkui tiek daug blizgučių, kurie vilioja ir traukia. Labai daug gyvenimų ir alternatyvų, kuriuos matai per televiziją ir socialiniuose tinkluose, ir viskas atrodo teisinga – norisi ir keliauti aplink pasaulį, ir gyventi kaime vienu metu, kaip ir būti vegetare, ir laikytis keto dietos. Labai lengva tarp visko pasimesti. Aš ir pati dažnai pasimetu tarp savo projektų, atrodo, visur taip įdomu, kaip ir tas maistas, gražiai patiektas. Vis tiek paralelė su maistu iškyla (juokiasi)... Taip gražiai patiekta, tai gal skanesnis bus. Iš čia filmo idėja ir atėjo.

Man atrodo, kad tai aktualu, ir kuo toliau, tuo labiau. Įvaizdžio vieta mūsų pasaulyje darosi vis galingesnė. Kuriame savo įvaizdį, paskui bandom jį įgyvendinti, tada jį nuo kažko ginam. Kažkokiu momentu pasieki tokį etapą, kai turi susiprasti, koks tavo santykis su tuo įvaizdžių pasauliu ir kiek bendro yra tarp manęs ir mano įvaizdžio. 

Filmo veiksmas vyksta lyg ir dabar. Bet žiūrint atrodo, kad nukėlėte jį kokiu dešimtmečiu atgal. Iš kur randasi toks retro prieskonis?

Taip, turbūt kalbu apie dabartinį laiką retro būdu. Tos valgyklos, tas sovietinis palikimas... Ir toks istorijos pasakojimo būdas, stilius yra gana senamadiški. Nors mane domina įvairios istorijos pasakojimo formos ir būdai, manau, kad pati labai mėgstu emocijas ekrane, per kurias galėčiau pamėgti personažą, su juo susitapatinti, pagalvoti apie jo jausmus. Dėl šių priežasčių man patinka praeito šimtmečio ramios Holivudo romantinės komedijos. Jose randu labai žmogiškų emocijų, ko, man rodos, dabar labai trūksta kine. Į filmus šiandien einama labiau mąstyti. O man norėjosi grįžti prie nebijojimo rodyti emocijas, būti paprastam, kartais melodramatiškam. Norėjosi rasti paprastą formą, kad galėčiau kalbėti apie tai, kas man rūpi. Filme man labai svarbu, apie ką kalbu, tai yra tematika. Bet iš kitos pusės – labai svarbu ir paprasti žmogiški dalykai.

„Gardutė“ pavadinta kulinarine komedija. Komedija toks retas žanras lietuviškame kine.

Aš komedijos nesirenku. Ji pati ateina. Čia mano toks požiūris, man taip rašosi. Bet dabar manau, kad jau rimčiau parašyti galėčiau, nežinau... Be to, komedija leidžia kritiškai pažvelgti į daug dalykų, pasijuokti iš to, kas atrodo absurdiška pasaulyje. Šiame filme satyros netrūksta. Manau, kad satyra savo esme yra politiška. Tačiau man svarbu nesišaipyti iš savo personažų. Mano istorijos dažnai atsiranda iš meilės personažams ir iš nepasitenkinimo kokia nors situacija, neteisybės jausmo. Todėl man labai svarbus socialinis teisingumas ir meilė personažui. Bandau sau tuos kriterijus kelti.

Kai pasaulis ritasi nežinia kur, tie atsipalaidavimo, juoko momentai, žiūrint filmą, labai padeda išgyventi, išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nepakrikti.

Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kokia meno prasmė. Ar galiu savo filmais kažką pakeisti? Net jei sukurčiau aktyvistinį filmą, labai sunkiai matau kokį nors pokytį. Gal esu labai pesimistė... Man atrodo, menas daugiausia tiesiog padeda žmogui ištverti atkarpą nuo A iki B, apie kažką pagalvoti, padiskutuoti, kartais atsipūsti nuo visų rūpesčių, o dažnai dar kartą suprasti, kad gyvenimas tikrai įdomesnis už meną. Meno funkcija – kad būtų šviesiau gyvenime – yra svarbi, bet, deja, dažnai pamirštama. Aną savaitę buvau prislėgta, nuėjau į smagų spektaklį, ir man iš karto pasidarė geriau.

Vis dėlto pokalbio pabaigoje grįžkime prie to rožinio cepelino. Tikrai toks yra? Gal net valgėte?

Taip, yra. Ten burokėlių įdėta, ir tiek tos paslapties. Visokių tų cepelinų yra... Galime jų suvalgyti už penkis eurus valgykloje, galime valgyti namie, galime ir rožinį cepeliną už brangiai. Bet kuo jie skiriasi iš tiesų, kas suteikia vertę tam cepelinui? Ar už kiek jį valgome, iš kokios lėkštės, ar su kuo valgome, kaip jaučiamės tą darydami? Vienas dalykas yra patiekalo vertė, o kitas – socialinis aspektas, kuris mane labai domina.

Visada galvojau, kaip jaučiasi žmonės, žiūrėdami TV laidas ar filmus apie „Michelin“ žvaigždutes pelniusius šefus ir jų restoranus. Juk daugelis jų gyvenime niekada negalės pavalgyti tokiuose restoranuose. Aš, pavyzdžiui, pati sau to leisti niekada negalėčiau. Tai apie ką tada čia kalbame?! Mus nuolat skatina sveikai ir skaniai gamintis maistą. Bet gyvenant realų gyvenimą sveiką maistą paruošti – pirma, yra labai brangu, antra, užima daug laiko. Ir kiek iš mūsų sau gali tai leisti? O tada gyveni jausdamas kaltę, gal aš ne taip, kaip reikia, valgau, ir gyvenu ne taip, kaip kažkas sako, kad reikia.