Atostogos Italijoje ir kitokia pasakų terapija

Seniai neturiu iliuzijų, bet galiu suprasti Mounios Akl filmo „Kosta Brava, Libanas“ (LRT Plius, gruodžio 5 d. 21.33) herojus, gyvenančius netolimoje ateityje. Jie nori iš užteršto, politinių krizių, karų, milžiniškos infliacijos išsekinto Beiruto pabėgti į kalnus, atsiriboti nuo pasaulio, gyventi paprastai ir ekologiškai. Soraja ir Validas bei jų vaikai tiki idilės galimybe. Tik tai, nuo ko bėgo, ir vėl atsiranda už jų namo tvoros. Tai ir pas mus žinomas reiškinys – neva ekologiškas sąvartynas.

Herojai išgyvena tai, kas vadinama klasikiniais neteisybės pasmerkimo etapais, – nuostabą, pyktį, maištą, sabotažą, teisėsaugos priemones, pasidavimą... Tačiau ties kronikos ir pasakojimo apie emancipaciją riba režisierė rodo, kaip randasi įtampa šeimoje, kaip ima žlugti Sorajos ir Valido santykiai. Svarbiausia filmo žvaigždė, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Nadine Labaki, – ir pas mus rodyto filmo „Kafarnaumas“ režisierė.

Moterų emancipacijos tema kine (ypač lietuvių) vis dar skamba naujai, nors režisierė Philippa Lowthorpe (viena serialo „Karūna“ kūrėjų) nusprendė prisiminti gal ir ne svarbiausią tebevykstančios kovos etapą. Tikrais įvykiais grįstame filme „Mis Nepriklausoma“ (TV3, 2 d. 03.45) ji sugrąžina į 1970-ųjų Londoną, kur rengiamas „Mis Pasaulis“ finalas. Grožio konkursai dabar atrodo marazmatikų pramoga, bet ties 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių riba „Mis Pasaulis“ buvo populiariausias televizijos šou. Jame dominavo vyriškas požiūris, nors pasaulyje jau vyko seksualinė revoliucija, tad pažangių pažiūrų moterys nebenorėjo būti laikomos virtuvės roboto ir kurtizanės hibridu. Todėl charizmatiškos Džo (Jessie Buckley) vadovaujamos Londono moterų išlaisvinimo judėjimo aktyvistės planuoja protestą, vykstant tiesioginei konkurso finalo transliacijai.

Aktyvistės Salės (Keira Knightley) istorija ne vienai žiūrovei gal net primins ir jos neseną praeitį. Salė nori studijuoti istoriją prestižiniame universitete. Išlaikiusi egzaminus ir žeminantį stojamųjų komisijos tardymą (pvz., vienas narys klausia, kaip Salės norą įgyti aukštąjį išsilavinimą vertina jos vyras), seminaruose ji nuolat nutraukiama, o moksliniam darbui pasirinktą temą – dirbančių moterų problemos – dėstytojas pavadina pernelyg siaura. Kita vertus, Salė (tikroji Sally Alexander tapo garsia istorike, jai dabar 81-i) supranta, kad sulaužyti sistemą legaliais metodais vargu ar pavyks, todėl prisideda prie akcijos, kurią daug vėliau pavadins „viena žiūroviškiausių visų laikų akcijų“, – visus veiksmo posūkius pamatykite patys.

Catherine Hardwicke filmo „Mafia Mamma“ (LNK, 30 d. 22 val.) herojei Kristinai (Toni Colette) iš Kalifornijos atrodo, kad nieko įdomaus gyvenime nebeatsitiks. Sūnus iš lizdo išskrido, vyras vaikšto savo keliais, o dirbant rinkodaros specialiste jos laukia tik gausių orgazmų reklama. Kai iš Italijos ateina žinia apie senelio mirtį, Kristina prisimena populiarų šūkį „Man nereikia terapijos – tik atostogų Italijoje“ ir išsirengia į laidotuves. Ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, nes Kristina tapo senelio verslo – vyninės paveldėtoja. Tik kad šis verslas tebuvo priedanga, taigi itališkas šaknis atrandančiai Kristinai teks tapti mafijos šeimos galva, išeiti pagreitintą emancipacijos kursą, atkurti prarastą savivertę, nes senelio mirtis tik sužadino kitų mafijos šeimų valdžios apetitą. Kristinai teks susikauti dėl išlikimo.

Pašaipus gangsterių kino dekonstravimas seniai nebe naujiena, „Mafia Mamma“, regis, nežada nieko naujo, nors šeštadienio vakare pasinerti į sąmoningai kičinę, klišių prigrūstą komediją visai malonu, ypač dėl „chemijos“, atsirandančios tarp Colette ir Monicos Bellucci.

Po ką tik Lietuvą ištikusių rinkimų paskatinsiu dar kartą prisiminti Adamo McKay’aus filmą „Valdžia“ (LRT, šįvakar, 29 d., 22.45). Jo veikėju tapo buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney, kurį suvaidino Christianas Bale’as. Vienoje filmo scenų Čeinis klausia: „Kuo tikime?“ Atsakydamas tuometis respublikono mokytojas ir svarbus Baltųjų rūmų pareigūnas Donaldas Ramsfeldas (Steve Carell) tik prapliumpa nuoširdžiu juoku. Tai bene simboliškiausia filmo scena.

Filmas pasirodė 2018-aisiais. Rodydamas įtakingo respublikonų politiko karjerą, tarsi rentgenu peršviesdamas Cheney moralinį stuburą, režisierius klausia, kaip atsirado demokratinių vertybių krizė, ir atskleidžia permainas, pastaraisiais dešimtmečiais vykusias JAV valdančiųjų klasėje. Diagnozė nestebina: politikai yra blogi, korumpuoti, negirdintys rinkėjų balso. Jie už nieką neatsako.

„Valdžia“ veikia savo intelektualumu, bet gal labiau piktu humoru, kartais net avangardiška forma ir puikia aktorių vaidyba. Režisierius neslepia savo požiūrio į Cheney: šis žmogus reprezentuoja viską, kas blogiausia šiuolaikinėje politikoje, – polinkį į autoritarizmą, populizmą, meilę „alternatyviems faktams“, įsitikinimų stoką.

Bet nesakyčiau, kad Lietuvos politinis gyvenimas nuobodus ir nuspėjamas. Čia kasdien gyvai vyksta politikų grotesko spektakliai: ką tik prisiekę Dievo vardu, tautos išrinktieji skambiai meluoja. Televizijose daugėja mišių transliacijų, pokalbių su kunigais, vienuolėmis, dviejų lyčių davatkomis ir maldos valandų. Saldžias pasakas apie save seka nuomonės formuotojai, verslininkai, meno veikėjai. Tęsiasi lietuvių patriotinio elito karai – Tapinas su Užkalniu vis kaunasi teismuose, siaubo pasakų personažai Seime demonstruoja urvų gyventojų manieras ir žodyną, o kova dėl valdžios svarbesnė nei garbė ar tautos gerovė. Trumpai tariant, gyvenimas tęsiasi. 

Jūsų – Jonas Ūbis