2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys. Psichiatras bando sustabdyti Henrį. Jie kartu išsirengia į miestą, bet psichiatras pamažu pats pradeda pasinerti į košmariškas Semo vizijas.
„Pasilik“ – tai kelionė į žmogaus proto gelmes. Kartu su Semu panyrame į Henrio mintis ir kartu su juo pradedame prarasti nuovoką, kas čia yra tiesa, o kas ne. Henris sutinka žmones, kurie jau turėtų būti mirę, jį persekioja déjà vu ir jis tampa stebuklo liudininku. Tačiau režisierius nelabai žino, kaip visa tai „išrišti“, gal todėl ne vieną žiūrovą „Pasilik“ finalas ir nuvylė. Bet užaugo nauja karta, kuri filmo nematė, ir jai šis pasakojimas gali pasirodyti originalus, juolab kad unikali, sapną primenanti filmo atmosfera ir dueto „Asche & Spencer“ muzika liudija kūrėjų profesionalumą.
Ispanų režisieriaus Isaki Lacuestos filmo „Vieni metai, viena naktis“ (LRT Plius, 28 d. 21.33) veikėjai Ramonas ir Selina išliko gyvi, kai 2015 m. lapkritį į „Betaklano“ salę įsiveržė teroristai. Tačiau sugrįžti į normalų gyvenimą jie nesugeba. Selina bando ignoruoti potrauminį sindromą, bet Ramonas įstrigo toje siaubingoje dienoje ir negali išsiveržti iš pragaro. Sumanymas papasakoti apie teroro aktą, pasitelkus jo sukeltą traumą, gana originalus, vis dėlto reikia sugebėti jį įgyvendinti.
Jasono Winerio „Odė džiaugsmui“ (TV1, 24 d. 01.10) iš tų filmų, kuriuose pasakojama apie „įdomias ligas“. Jo personažas bibliotekininkas Čarlis (Martin Freeman) serga katapleksija, apie kurią lietuvių internetas rašo, kad tai „staigus raumenų atsipalaidavimas, kuris paprastai trunka nuo pusės iki dviejų minučių, o žmogus išlieka sąmoningas“.
Čarlį katapleksija ištinka kiekvieną kartą, kai jis stipriai susijaudina, tai yra patiria džiaugsmą. Todėl jis priverstas gyventi taip, kad išvengtų laimės. Vaikščioti į laidotuves vietoj vestuvių, klausytis Mahlerio ir Wagnerio, stengtis nežiūrėti į vaikus, jų laimingas mamas ir mielus šuniukus. Trumpai tariant, kad negriuvinėtų gatvėje ir nesižalotų, Čarlis turi siekti ne pasitenkinimo, bet nuobodžių, rutiniškų malonumų. Tačiau Niujorke taip gyventi sunku, ypač jei nori turėti šeimą ir eini į antipasimatymą su labai gražia moterimi.
Begalinis domėjimasis žudikų maniakų istorijomis, matyt, taip pat dar neįvardyta, bet gana specifinė liga. Bent jau aš jaučiu jos simptomus. Todėl šeštadienio (TV3, 23 d. 23.55) naktį neatsisakysiu praleisti su Nelsono McCormicko „Įtėviu“ (2009). Tai Josepho Rubino 1987 m. B klasės filmo perdirbinys, pasirodęs dar gerokai prieš Holivude įsigalint madai plauti nešvarius priemiesčių apatinius. Pagrindinis personažas gyvena, sakyčiau, monotoniškai. Jis sužavi išsiskyrusias moteris su vaikais, ateina į naują šeimą ir galiausiai ją išžudo. Žaidimo taisyklės aiškios: pirmasis supratęs, kad turi reikalą su vilku avies kailyje, gaus smūgį peiliu. To, kuris supras paskutinis, laukia dramatiška kova virtuvės įrankiais.
Jimmy Giannopouloso filmo „Gimtadienio tortas“ (TV3, 26 d. 22.32) veikėjas – užmušto gangsterio sūnus Džio – yra ne iš tų, kurie viską supranta pirmieji. Kiekvienais metais per savo dėdės, mafijos vado, gimtadienį jis atneša mamos iškeptą tortą. Tačiau šį gimtadienio vakarą Džio pradeda suprasti, kas iš tikrųjų prieš dešimt metų atsitiko jo tėvui. Filme vaidina daug garsių, bet primirštų aktorių, tarp jų Ewanas McGregoras ir Valas Kilmeris.
Vis dėlto tikrasis šio savaitgalio tortas – Yves’o Robert’o „Aukštas blondinas juodu batu“ (LRT Plius, 23 d. 21 val.). Tai viena populiariausių 8-ojo dešimtmečio pradžios komedijų, kurios pagrindu tapo, pasak vienų, autobiografinė, pasak kitų, humoristinė smuikininko Igalio Shamiro knyga. Filmo herojus, naivus idiotas ir muzikantas, kurį suvaidino po filmo itin išpopuliarėjęs Pierre’as Richard’as, atsitiktinai įpainiojamas į mirtinas prancūzų žvalgybininkų intrigas, bet po visų nesusipratimų lieka gyvas, sveikas ir net patiria meilės romaną su gražuole Kristin (Mireille Darc vaidinti filme patarė Alainas Delonas).
Jei manote, kad gerai prisimenate anais laikais ne kartą matytą filmą, neskubėkite, nes sovietų cenzūra, matyt, bijodama nevalingų palyginimų su savais saugumiečiais, iškirpo ne vieną ir pernelyg erotišką sceną. Bet erotiškiausio filmo elemento iškirpti nesugebėjo – turiu galvoje Kristin suknelę. Suvokdama, kad turi vaidinti gundytoją ir kad negali pasigirti savo biustu, aktorė paprašė mados kūrėjo Guy Laroche’o sukurti ypatingą suknelę, eksponuojančią jos nuogą nugarą. Laikui bėgant suknelė atsidūrė Dekoratyviųjų menų muziejuje ir įgijo pavadinimą „Clair de fesses“. Bijau, kad jei tiksliai išversiu šį pavadinimą, liksiu nesuprastas skaitytojų, o poetiškai versti neišmokau.
Jūsų – Jonas Ūbis
