Neišsipildžiusi Romos svajonė

Apie antrą „Gladiatoriaus“ („Gladiator“, rež. Ridley Scott, 2000) dalį imta kalbėti beveik iškart po pirmojo filmo pasirodymo. Suprantama: juosta, su kuria nebuvo siejama daug vilčių, tapo didžiuliu hitu ir susižėrė penkis „Oskarus“, tarp jų – geriausio filmo ir geriausio aktoriaus apdovanojimą, atitekusį Russellui Crowe ir įtvirtinusį jo kaip Holivudo žvaigždės statusą.

Tiesa, kilo klausimų, kaip istorija turėtų tęstis, nes pagrindinis herojus Maksimas (Russell Crowe), generolas, virtęs gladiatoriumi, filmo pabaigoje mirė. Vienu metu plėtota mintis, kad jis prisikelia iš mirusiųjų, dėl to Scottas ir Crowe išsamiai analizavo romėnų įsitikinimus apie pomirtinį gyvenimą. Tuomet planuota, kad filmo istoriją tęs Liucijus (Spencer Treat Clark), Marko Aurelijaus (Richard Harris) dukters Liucilos (Connie Nielsen) sūnus, imperijos sosto įpėdinis.

Bene įdomiausias antrosios „Gladiatoriaus“ dalies kūrimo posūkis – 2006 m., kai muzikantas Nickas Cave’as (taip, Nickas Cave’as iš „Nick Cave and the Bad Seeds“) buvo pasamdytas parašyti filmo scenarijų, kurį jis pavadino „Christ Killer“. Šiame scenarijuje Maksimas iš skaistyklos į Žemę sugrąžinamas kaip nemirtingas karžygys, tarnaujantis romėnų dievams. Šie jam skiria misiją – sunaikinti krikščionybę ir nužudyti Jėzų Kristų bei jo mokinius, tai yra pašalinti konkurenciją tikėjimo srityje. Maksimas, gyvenantis amžinai, kovoja visuose pasaulio karuose nuo kryžiaus žygių iki Vietnamo karo. Pabaigoje atskleidžiama, kad Maksimas dabartiniais laikais dirba Pentagone. Kad ir kaip būtų gaila, šis scenarijus niekada nevirto kino filmu.

„Gladiatoriaus 2“ projektas ir toliau patyrė daugybę iššūkių, tokių kaip finansiniai studijų sunkumai, pandemija ir t.t., kol 2023 m. scenarijaus su Scottu ėmėsi Davidas Scarpa, prieš tai dirbęs prie „Napoleono“ („Napoleon“, rež. Ridley Scott, 2023) scenarijaus. Ir štai pagaliau, praėjus 24 metams po pirmojo filmo, antrasis „Gladiatorius“ jau kino ekranuose. Lūkesčiai dideli. Viena yra aišku – „Gladiatorius 2“ žiūrovams suteikia būtent tai, ką ir žada: dar daugiau gladiatorių kovų Romos Koliziejuje, dar vieną pamišusį imperatorių ir dar vieną kovą tarp gėrio ir blogio. Šįsyk Koliziejuje netgi pasirodo raganosis ir rykliai. Ar verta čia ieškoti gylio – kitas klausimas.

Nors pirmasis „Gladiatorius“ baigėsi optimistiškai, tai yra pašalinus imperatorių Komodą (Joaquin Phoenix) ir valdžią sugrąžinus Senatui, sosto įpėdiniui Liucijui grėsė pavojus. Neilgai trukus jis, dėl savo saugumo išsiųstas iš Romos, dingo. Mes, dar nežinodami, bet įtardami tikrąją Liucijaus kilmę, pirmą kartą pamatome jį praėjus šešiolikai metų po „Gladiatoriaus“ įvykių, Numidijoje patiriantį šeimyninę idilę su žmona Arišat (Yuval Gonen). Dabar jo vardas – Hano (Paul Mescal). Tiesa, idilė trunka neilgai – jūra atplaukia būrys Romos imperijos laivų, vadovaujamų generolo Akacijaus (Pedro Pascal), vykdančio įsakymą plėsti imperijos ribas. Po įspūdingo mūšio Arišat ir vilties netekęs Hano paimami vergijon ir nuplukdomi arčiau Romos, kur Hano, patekęs į iškalbingo, savas pinkles rezgančio vergvaldžio Makrino (Denzel Washington) rankas, netrukus atsiduria Koliziejuje ir yra priverstas kovoti dėl išlikimo kaip gladiatorius.

Sugrįžus į Romą akivaizdu, kad Marko Aurelijaus svajonei apie lygią, laisvą Romos imperiją nebuvo lemta išsipildyti. Imperijoje klesti korupcija, o valdžios viršūnėje sėdi du imperatoriai, broliai dvyniai Geta (Joseph Quinn) ir Karakala (Fred Hechinger). Jų fizinis paliegimas, besaikis valdžios ir iškreiptų linksmybių troškimas rodo pelėsį, įsimetusį į pačios imperijos šerdį. Tą jaučia ir pavargęs Akacijus, grįžęs iš dar vieno karo ir vėl gaunantis užduotį – nukariauti Persiją, Indiją, toliau aukojant Romos vyrų gyvybes ir plečiant imperiją iki begalybės. Kartu su žmona, mums jau pažįstama Liucila, juodu ima kurti planą, kaip grąžinti Romą atgal prie idealo, kuriuo ji galėtų būti.

Tuo metu Hano siekia keršto – paties Akacijaus galvos, nes Arišat kliudžiusi strėlė buvo paleista būtent jo įsakymu. Filmas ganėtinai greitai atskleidžia, kad jis – tai prarastasis Liucijus, ir greitai jam tenka rinktis tarp ištikimybės motinai ir įtūžio vedamo keršto siekio.

Skamba pažįstamai? Taip. Atrodo, kad pirmojo „Gladiatoriaus“ formulė buvo tokia sėkminga, jog „Gladiatorius 2“ nebando išrasti dviračio. Tik tęsinio kovos įspūdingesnės, pavyzdžiui, didžiulis jūrų mūšis Koliziejuje, kuriame gladiatorius atakuoja rykliai. Verta paminėti ir kovą su raganosiu, kurią Scottas norėjo rodyti pirmajame filme, tačiau neužteko biudžeto. Reginys įspūdingas ir „Gladiatorių 2“ verta žiūrėti didžiausiame įmanomame ekrane, nelaukiant, kol jis pasirodys namų kino platformose.

Esminis skirtumas tarp abiejų „Gladiatorių“ – žiūrovų emocinis įtraukimas. Pirmajame „Gladiatoriuje“ prisirišome prie Maksimo – ir dėl Russello Crowe aktorinės charizmos, ir dėl stipresnio scenarijaus. Filmo pabaigoje pamatę jo ranką, braukiančią per rugius, nuoširdžiai susigraudiname. „Gladiatorius 2“ nesukuria tokio pat emocinio ryšio su savo protagonistu ir jo kova su likimu mums rūpi kiek mažiau. Kodėl taip yra? Galima spėlioti. Paulas Mescalis, nors ir fiziškai pasiruošęs, šiam vaidmeniui nesuteikia pakankamai emocinio intensyvumo, jo pasirodymui trūksta potėpių, ir itin greitas atsivertimas nuo „nekenčiu Romos imperijos“ iki „gelbėju Romą“ paprasčiausiai neįtikina. Kita vertus, į scenarijų stengtasi įtraukti tiek daug veiksmo, kad laiko suteikti gylio veikėjams nelabai ir lieka.

Čia vertėtų išskirti Denzelio Washingtono pasirodymą. Makrinas yra tikrasis filmo antagonistas, vergas, tapęs vergvaldžiu ir siekiantis iš vidaus sunaikinti Romos imperiją. Washingtonas šiuo vaidmeniu tiesiog mėgaujasi – jo kuriamas personažas charizmatiškas ir impozantiškas, užvaldantis kiekvieną filmo sceną, kurioje pasirodo.

Makrinas ir jo metodai yra Romos barbariškumo atspindys. Įdomu, kad filmo pradžioje Romos imperija regima kaip neigiama, užkariaujanti jėga, o ne civilizacijos ir šviesos nešėja. Vėliau šis moralinis dvilypumas tik ryškėja: Koliziejuje kariauja vergai, pristatomi kaip barbarai, tačiau akivaizdu, kad pačių romėnų, besimėgaujančių tokiomis pramogomis, minia yra paskendusi ydose, kuriomis kaltina barbarus. Filme grįžtama prie Maksimo cituoto Marko Aurelijaus, kalbėjusio apie Romą kaip svajonę, tai yra idealų valdomą Romą, tačiau kirba klausimas, ar ši svajonė kada nors galėjo tapti realybe ir ar imperijų plėtimesi nėra užkoduotas ir neišvengiamas jų žlugimas. Šioje moralinėje bei politinėje aplinkoje ir gali tarpti tokie veikėjai kaip Makrinas, besinaudojantis imperatorių kraujo troškimu ir tiesiog siekiantis galios – ne ką nors keisti ar tobulinti, bet tiesiog valdyti.  

Žinoma, šių minčių užuomazgas matėme ir pirmajame filme. Ir štai čia galima pasvarstyti: ar mums tikrai reikėjo „Gladiatoriaus“ tęsinio, ar jis pasako kažką, ko nepasakė pirmasis filmas? Bene ryškiausi skirtumai išryškėja filmų pabaigoje: pirmasis „Gladiatorius“ sugraudina iki ašarų, o „Gladiatorius 2“ nublanksta kaip imitacija, neieškanti savo ikoniškų momentų ir unikalios kalbos. Bet galbūt tai ir yra didžiausias šio filmo iššūkis – lūkesčiai, kilę po pirmojo sėkmės ir negalėjimas išeiti iš jo šešėlio. Jeigu vertintume „Gladiatorių 2“ kaip atskirą filmą, sakytume, kad jis yra milžiniško biudžeto istorinė drama, laisvai žaidžianti istoriniais faktais ir žiūrovams tiesiog teikianti pramogą. Jeigu statome šį filmą greta legendinį statusą turinčio jo pirmtako, matome, kad jis nublanksta ir neieško savo kelio. Tad kaip nuspręsime vertinti „Gladiatorių 2“ – kiekvieno mūsų pasirinkimas.