Nuo amžinojo sakralumo iki laikino žemiškumo

Šių metų „Scanorama“ pristatė keturias ilgametražes lietuviškas premjeras: visi filmai dokumentiniai, kai kurie – bendros gamybos. Apmaudu, kad kai kurių filmų premjeros ir pristatymai vyko tuo pat metu skirtinguose kino teatruose. Štai kino kritikams teko egzistencinė dilema: rinktis Vitos Marios Drygas filmą „Pavojaus zona“ („Danger Zone“, Lenkija) ir po jo vykusią be galo gyvą diskusiją ar Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmą „Paskutinis rokenrolas“ („Art Born In Agony“, rež. Elizabete Gricmane, Ramunė Rakauskaitė) – lietuvišką festivalio premjerą.

Pasak kūrėjų ir festivalio organizatorių, „Paskutinis rokenrolas“ – tai neįprasta kino kelionė po latvių roko legendos Jurio Kulakovo pasaulį. Latvijoje anarchistų karaliumi vadinamas kompozitorius ir muzikantas Juris, įkūręs grupę „Pērkons“, išties įdomi asmenybė, jo mėgstamiausias kompozitorius – Beethovenas, maža to, jis mėgdavęs savaitgaliais bažnyčioje per mišias groti vargonais. Sovietmečiu „Pērkons“ koncertavo ir Kauno halėje, kur per tris dienas surengė šešis anšlaginius koncertus. Grupės muzikos stilius buvo tikrai išskirtinis – jie maišė instrumentinę klasikinę muziką su rokenrolu ir sunkiuoju metalu.

Latvių muzikologė Daiga Mazvērsīte rašė, kad prieš sovietmečiu įkurtą grupę „Pērkons“, kaip ir reikėjo tikėtis, imtasi represijų, ypač prieš patį Kulakovą: jam buvo neįmanoma įsidarbinti Kultūros ministerijos sistemoje, net patarta emigruoti į užsienį. Konservatorijoje Kulakovui nebuvo leista laikyti valstybinio egzamino, jis gavo diplomą su pažyma, kad išklausė visą teorinį kursą, ir paskyrimą dirbti Jelgavos rajono kultūros centre šokių ansamblio koncertmeisteriu. Legendinės grupės solistė Ieva Akuratere pavadino Jurį bebalsiu kompozitoriumi, turinčiu unikalų poezijos pojūtį, tad nenuostabu, kad kone visų dainų žodžiai buvo poetų eilės, ypač Mārio Melgalvo ir Klāvo Elsbergo. Grupės gitaristas ir vokalistas, cituodamas Melgalvo eilėraštį, pritaikytą dainai, pasakojo, kad Kulakovo kūryba gimdavo agonijoje, – gal dėl šios priežasties Juris nesukūrė nė vienos nesėkmingos dainos.

Filmo „Paskutinis rokenrolas“ režisierė ir pagrindinė naratorė Elizabete Gricmane filmą pradeda kiek pompastiškai, teigdama, kad Juris Kulakovas yra tas, kuris kūrė istoriją, įkvėpė visą jaunąją kartą ir taip suteikė jai laimę gimti laisvoje Latvijoje. Šis jaunos šiuolaikinės kartos atstovės užduotas tonas, deja, neleis režisierei toliau plėtoti lygiaverčio pokalbio. Juo labiau kad dar filmo pradžioje Gricmane Kulakovo klausia: „Apie ką norėtum, kad būtų šis filmas?“ Susidarė įspūdis, kad jauna režisierė nepakankamai pasitiki savimi ir bijo rutulioti istoriją savaip, tad visą kūrybinę idėją įduoda į filmo herojaus rankas. Sulaukęs klausimo, Kulakovas bando išsisukti nuo atsakymo, juk filmą apie save kuria ne pats.

Disonansas tarp režisierės ir jos herojaus juntamas per visą filmą. Galima tai nurašyti kartų skirtumui ar negebėjimui susitapatinti, suprasti, pagauti filmo herojaus atvirumo akimirkų. Dažydama Kulakovui plaukus, kūrėja vis bando užduoti klausimus, bet, regis, visko gyvenime mačiusiam žmogui jie atrodo ne itin įdomūs. Gricmane stengiasi kompozitorių ir muzikantą įsprausti į anarchistų karaliaus rėmus, tačiau akivaizdu, kad Kulakovui kur kas įdomiau būtų pakalbėti apie kūrybinį procesą, nekurti iš savęs skandalisto, panašaus į Ozzy Osbourne’ą. Jo atsakymai lakoniški, labiau primenantys prisiminimų nuoplaišas, po kurias režisierė nenori, o gal veikiau nedrįsta kapstytis, todėl tik pritaria ar paantrina atsakymams.

Nors angliškas filmo pavadinimas, pasiskolintas iš vienos dainos, lyg turėtų nurodyti Jurio Kulakovo kaip be galo intelektualaus kompozitoriaus, muzikanto, galiausiai žmogaus kūrybinius ir gyvenimiškus vingius, tai neatskleidžiama, o vieno filmo veikėjo paklaustas apie 9-ajame dešimtmetyje po koncerto įvykusias riaušes, muzikantas pavargusiu balsu bando aiškinti, kad tikslas nebuvo sukelti revoliuciją – pirmiausia jį domino muzikiniai iššūkiai.

Kulakovas viename interviu yra sakęs, kad ne pats save įvardijo anarchistų karaliumi, kad anarchija yra tvarkos motina, kad jis nori kalbėti apie meninę netvarką, turinčią griežtą tvarką, kurioje jis orientuojasi. Filme tik akimirką herojaus akys sužiba ir jis džiūgauja kaip vaikas, pasakodamas apie Maskvoje už 15 tūkst. rublių įsigytą sintezatorių, kai automobilis „Volga“ tuomet kainavo 7 tūkstančius... Gaila, tačiau ši atvirumo akimirka pražiūrima ar praleidžiama, tad vėl, kaip simboliškai vaizduojama visame filme, blaškomasi kopose, kol galiausiai herojus, pasiekęs paskutinį gyvenimo tašką, stovi prieš audringą Baltijos jūrą ir suskamba filmą iškalbingai apibūdinančios eilutės iš dainos: tai ne apie mane.

„Scanoramoje“ įvykusi filmo „Pro begalybės objektyvą“ („Glyadyelov“, 2023) lietuviška premjera – taip pat bendra produkcija, šįkart su Ukraina. Šio dokumentinio filmo režisierė Ksenia Kravtsova – puiki stebėtoja ir klausytoja, o šalia režisūros baigtos monumentaliosios skulptūros studijos padėjo jai ne tik sukurti išsamų pagrindinio herojaus Oleksandro Hliadelovo, garsaus ukrainiečių fotografo, portretą, bet ir preciziškai bei itin jautriai sudėlioti kiekvieną kadrą. Režisierė sugebėjo užfiksuoti subtiliausius niuansus ir detales, per kurias piešiamas ne tik Ukrainos, bet ir kitų posovietinių valstybių portretas, perteikiamos nuotaikos, baimės ir nesusitaikymas nei su dabartiniu Rusijos karu prieš Ukrainą, nei su buvusiais karais, kuriuos jau daugiau nei 30 metų fiksuoja Hliadelovas. Įstringa kone kiekviena filmo scena: berniuko fotografija su viščiuku ant galvos, Užkarpatėje grojantis ansamblis, palaikantis aplinkos tvarkytojų ūpą, medelyno darbuotojo pašmaikštavimas apie medelio rūšį romantišku pavadinimu – 54118, pamąstymai apie rusų mentalitetą, mat vienas veikėjas niekaip negali suvokti, kaip Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ veikėjas Raskolnikovas sugebėjo vožti senolei per galvą kirviu; filosofiniai pamąstymai apie Kevino Carterio 1993 m. fotografiją, už kurią jis buvo apdovanotas „Pulitzerio“ premija ir kuri galiausiai jį privedė prie savižudybės. Ir, aišku, iš atminties neištrinamos paties Oleksandro Hliadelovo fotografijos, kurių kiekviena turi savo atskirą istoriją.

Režisieriaus Šarūno Mikulskio dokumentinis filmas „Nykstančios rūšys“ balansuoja tarp socialinės ir distanciją laikančios stebimosios dokumentikos. Teko girdėti, kad du pagrindiniai filmo herojai – Neringos žvejai Alvydas Noras ir Alvidas Kazlauskas – buvo filmuojami dešimtmetį. Akivaizdu, kad Mikulskiui jie rūpėjo, bet vis pritrūkdavo laiko ir lėšų. Tačiau filmui tai išėjo tik į naudą – „Nykstančias rūšis“ galima pavadinti ir pastarojo dešimtmečio Kuršių nerijos kronika, pamatyti dar naujalietuvių nesugadintas „neregėtos“ Nidos krantines ir traktuoti visa tai kaip senių ir jūros istoriją. Tik, deja, žvejai kovoja ne su kardžuve, o su vėjo malūnais, vis labiau išstumiančiais juos iš šio gyvenimo, – stambiuoju verslu, privatizavusiu žvejų viso gyvenimo prieplauką ir prasmę. Mikulskis profesionaliai išlaiko distanciją. Nors ir galėjo manipuliuoti visais šiandien tokiais populiariais emociniais mygtukais, jis to nedaro ir gale padeda klaustuką.

Gera tradicija tapo festivalį atidaryti ar uždaryti lietuvišku kūriniu – „Scanorama“ šįkart pasirinko Lino Mikutos dokumentinį filmą „Gabrielius iš neprarastojo Rojaus“. Režisieriaus estetika – atokios vietovės ir jose gyvenantys maži, bet gyvi žmonės. Tad gal ir ne atsitiktinumas, kad su naujausiu herojumi bei jo tėvais susipažino netoli savo sodybos. Gabrielius – autizmo spektro sutrikimą turintis vaikinas, kuriam tėvai paskyrė visą savo gyvenimą. Kaip KINFO interviu minėjo Mikuta, ilgainiui filmuojant išsivystė dvi tematinės linijos – Gabrieliaus, gyvenančio anapus „mūsiškos“ realybės, savotiškame rojuje, ir tėvų, siekusių kurti idealų gyvenimą ir galiausiai išsiskyrusių. Turbūt neatsitiktinai tėvai vaikui davė Gabrieliaus vardą, o ir auginamas jis savotiškame religiniame vakuume, tačiau tai jau kiekvieno žiūrinčiojo traktavimo reikalas, juo labiau kad ne vienas paskutinę viltį ir užuovėją randa tikėjime. Mikuta – šiuolaikinio lietuviško kino idealistas ir humanistas, besistengiantis išlaikyti distanciją tarp savęs, kaip režisieriaus, ir savo herojų. Tačiau naujausiame filme juntamas distancijos mažėjimas tarytum skatina žiūrovą matyti Gabrielių taip, kaip jį mato Mikuta ir vaikino tėvai – kaip dieviškumo ir tyrumo įsikūnijimą, lyg autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys neturėtų jokio žemiško ir kasdienio gyvenimo ar pomėgių. O gal tai Gabrieliaus tėvai, ypač motina, norinti šiapus turėti fizinį dievo įsikūnijimą, tvirtai įtikėjusi, kad praeitame gyvenime Gabrielius buvo Mokytojas, užtat dabar gyvenantis neįgaliame kūne? Tad savotiškai iškalbinga pabaiga, kai Gabrielius turbūt Lietuvos jūrų muziejuje vaikiškai džiūgauja matydamas akvariumo žuvis, nes tik jis vienas žino, kur ir kada jaučiasi geriausiai.

Trumpametražių filmų konkursinėje programoje konkuravo ne vienas lietuviškas darbas, o geriausiu lietuviškų filmų kategorijoje pripažintas Mildos Baginskaitės „Alus“. Konkretus pavadinimas neturi jokių simbolinių reikšmių, galbūt tik tą, kuri vienija lietuviško alaus gaminimo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą, jo gėrimo ir patiekalų, kuriais nukrauti stalai, vartojimo ypatumus. Tačiau režisierė ir nesistengia į visa tai žvelgti transcendentiškai – juk filmuoja savo tėvą ir bambeklį senelį. Gal kartais to gyvenime ir užtenka – pagyventi ir į viską pažiūrėti paprasčiau.