Kinas
Gana gera idėja – pamaniau aš, pamatęs filmo „Šypsena 2“ („Smile 2“, rež. Parker Finn, JAV, Kanada, 2024) anonsą. Istorija apie popmuzikos žvaigždę, kurią apsėda demonas, užvaldantis, kai nusižudai kitų žmonių akivaizdoje, atmintyje iš karto sužadino asociacijas su kultiniu japonų režisieriaus Sion Sono filmu „Savižudžių klubas“ („Jisatsu sâkuru“, 2001), kuriame savižudybės „užkratas“ perduodamas per fone nuolat įkyriai skambančią popmuziką. Štai puiki galimybė išsakyti aštrią populiariosios kultūros kritiką ir susieti ją su žmonių idiotizacija, mus visus paverčiančia negalvojančiais ir malonumų ieškančiais numirėliais!
Vis dėlto nuo „Šypsenos 2“ mane atgrasė pirmoji, ypač prasta ir nuobodi filmo dalis. Jos kūrėjai, susidarė įspūdis, žiūrovus laiko idiotais. Tokią pirminę reakciją sustiprino ir gana gera siaubo kino žanro padėtis. Lietuvos kino ekranuose neseniai praūžė didelį susidomėjimą sukėlusi glamūrinė kūniškojo siaubo (angl. body horror) juosta „Substancija“ („The Substance“, rež. Coralie Fargeat, 2024). Taip pat netrukus pasirodys internete daug kalbų ir teigiamų atsiliepimų sulaukęs „Eretikas“ („Heretic“, rež. Scott Beck ir Bryan Woods, 2024). Nūdien galima būti išrankiam ir praleisti eilinį siaubo filmą, kuriame, kaip nuojauta kužda, nebus nieko gero. Tačiau gana neprasti „Šypsenos 2“ vertinimai internete vertė sugrįžti prie minties, kad galbūt šiam filmui verta skirti daugiau dėmesio. Juk kartais kūrinys, iš kurio nieko nesitiki, netikėtai atsiskleidžia kaip tikras žanrinio kino grynuolis.
Jau nuo pirmųjų kadrų tampa aišku, kad antroje filmo dalyje akivaizdžiai patobulėjo operatoriaus (Charlie Sarroff) darbas. Pirmoji scena tariamai nufilmuota vienu kvapą gniaužiančiu kadru, jos kulminacijoje kamera „iššoka“ pro langą prieš tą pat netrukus padarantį veikėją. Filme taip pat dažnai naudojami itin stambiu planu nufilmuoti veido planai, sustiprinantys baimės įspūdį, o kamera kartais apsiverčia aukštyn kojomis ar pakrypsta į šoną, taip nurodydama pagrindinės veikėjos, dainininkės Skai (Naomi Scott), „pakrypusią“ psichologinę būseną. Vizualinė kūrinio kalba nėra labai nauja ar netikėta, tačiau tinkamai parinkti kinematografiniai sprendimai efektyviai palaiko įtampa.
Filme gražiai nufilmuoti Skai muzikiniai pasirodymai bei repeticijų scenos. Kartais net susidaro įspūdis, kad žiūri pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį. Prie kūrinio privalumų galima paminėti ir gana originalų sumanymą (angl. gimmick). Siaubo filmų sėkmė dažnai priklauso nuo įdomiai ir originaliai vaizduojamų monstrų. Nors filme „Šypsena 2“ veikiantis demonas, persiduodantis per savižudybės aktą, neprilygsta siaubo kino monstrų kanonui, pati mintis yra palyginti nauja, kol kas nenuvalkiota. Monstras organiškai įsilieja į filmo pasakojimą ir neatrodo dirbtinai įterptas. Taigi, „Šypsena 2“ turi visas neblogam siaubo kūriniui būtinas savybes.
Vis dėlto tapti geru siaubo filmu jam trukdo vienas esminis trūkumas. Čia apstu išgąstį turinčių sukelti scenų, kuriose staigiai keičiasi vaizdas ir garsas (angl. jump scare). Ir tokios baimę privalančios kelti akimirkos įterptos beveik kiekviename ilgesniame epizode. Šia naratyvine struktūra, kai po ramesnių eina baimę skatinančios scenos (ir taip be galo, be krašto...), „Šypsena 2“ primena XXI a. pirmame dešimtmetyje kurtą siaubo kiną, kai visi filmai tarpusavyje buvo struktūriškai supanašėję. Nenoriu skambėti kaip snobas, bet savo estetinėmis savybėmis „Šypsena 2“ yra gana konservatyvus. Čia atsisakoma gilintis į sudėtingus šeimos dramos, identiteto ar kultūrinės krizės klausimus, kaip tai daroma minėtuose filmuose „Savižudžių klubas“ ar „Substancija“, ir žiūrovą siekiama išgąsdinti paprasčiausiomis priemonėmis – staiga iššokančiais monstrais ar netikėtais garso efektais. Tai jau daugybę kartų matyta ir girdėta.
Bet galbūt šiame filme rimtų temų ir nereikia? Gal tai tiesiog kvailas, žiūrovą gąsdinantis ir didesnių estetinių pretenzijų neturintis kūrinys? Ši interpretacija būtų tinkama, jei ne keletas itin gerai ir įdomiai nufilmuotų scenų, kurios vis dėlto leidžia manyti, kad filmo kūrėjai turėjo potencialo sukurti kai ką įdomaus. Pavyzdžiui, vienoje įsimintinoje scenoje rodoma, kaip Skai bute netikėtai atsiranda žmonės, merginą pradedantys persekioti, kai ji ima judėti. Vos tik Skai sustoja, jie taip pat sustingsta. Tai choreografiškai įdomi, surepetuotą šokį primenanti scena. Verta paminėti ir filmo pabaigą, kurioje atsisakoma smurto, būdingo visam filmui, o paskutinė mirtis čia tiesiogiai taip ir neparodoma. Žiūrovai girdi tik mirtinų smūgių garsus ir mato žmones, ekrane stebinčius šią smurto bakchanaliją. Filmo pabaigoje, rodant galutinę demono formą, jo judėjimas sukuria net lėlinės animacijos įspūdį. Kaip tik ši filmo atomazga yra geriausia dalis, savo vizualiais sprendimais smarkiai išsiskirianti iš viso kūrinio konteksto. Ji autoironiška ir tiesiog neįprastai bei įdomiai nufilmuota. Tokios filmo scenos ir leidžia teigti, kad kūrėjai galėjo sukurti kai ką daugiau. Galėjo, bet greičiausiai nelabai norėjo.
Reikia pripažinti, kad „Šypsena 2“ nėra blogas filmas. Jis turi tiek privalumų, tiek trūkumų, o nemaža dalis žiūrov(i)ų akivaizdžiai patiria malonumą. Tačiau nusivylimą kelia tai, kad kūrėjai pasirinko saugų kelią, vengdami rizikuoti. Susidaro įspūdis, kad į savo žiūrovus jie ir vėl pažvelgė kaip į idiotus.
