7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Gediminas Kukta

Kinematografinis Mindaugo trienalės „anabasis”

Prieš dvi savaites pasibaigusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, šiais metais pavadinta Mindaugo vardu, dėmesį skyrė ne tik performanso menui, bet ir kinui. Buvo parodyta 8 filmų programa „Cinema of the Self“, kurios centre, kaip teigė organizatoriai, – asmenybės, savasties, tapatybės ir savęs kūrimo temos. Filmai buvo rodomi per trienalę duris žiūrovams atvėrusioje ŠMC kino salėje. Ji, tikėkimės, taps svetinga erdve filmams, mūsų kino festivalius aplenkiantiems dėl „nežiūroviškų“ temų, sudėtingesnės formos ieškojimų ar tarpdiscipliniškumo. Tokie darbai kino festivaliuose dažnai rodomi specialiose paralelinėse programose, kur susikerta kino, parodų, performansų, instaliacijų, videomeno ribos. Kur žiūrovas nebūtinai kviečiamas į salės tamsą, kad „išgyventų“ kiną. 

 

Nuo pilnametražių iki vos penkiolikos minučių darbų, nuo dokumentikos iki hiperfikcijos, nuo subjektyvios žiūros iki nešališko žvilgsnio, nuo dabarties akimirkos fiksavimo iki nostalgiškų found footage vaizdų – tokia buvo programa. Jos pavadinimas sufleruoja asmeniškumą, tad ir mano įspūdžiai bus gana subjektyvūs ir fragmentiški. Nepretenduoju į visų filmų analizę ir apibendrinimus. Sustosiu prie filmų, kurie vis dar nepasimiršta (nebūtinai gerąja prasme).

Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Neïl Beloufos. „Be pavadinimo“
Neïl Beloufos. „Be pavadinimo“
Jonas Ūbis

Ar mylite muziejininkus?

Krėsle prie televizoriaus

 

Ar mėgstate filmus apie meilę? Aš juos mėgstu, ypač jei filmo herojai nebe labai jauni ir rožiniai. Tada iš filmo gali laukti ir šio to daugiau. Manau, kad prie tokių galima priskirti ir dramaturgės, režisierės bei televizijos laidos „Škola zloslovija“ vedėjos Avdotjos Smirnovos pernykštį filmą „Dvi dienos“ (BTV, 21 d. 21 val.). Jo herojus – aukštas valdininkas iš Maskvos Piotras Drozdovas (Fiodoras Bondarčiukas) atvyksta į provinciją, į beveik užmiršto klasiko muziejų. Drozdovas turi padėti vietiniam gubernatoriui atimti iš muziejaus žemę. Gubernatorius joje nori statyti naują rezidenciją. Tačiau susipažinęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoja literatūrologe Maša (Ksenija Rapoport), Drozdovas keičia požiūrį ne tik į žemės pirkimą. Susitikimas pakeis jo gyvenimą.  

 

Kaip patys suprantate, banalesnės situacijos negali būti. Tačiau Smirnova kūrė ne tik romantišką komediją, bet ir filmą apie inteligentus, kurie beveik išnyko ne tik iš rusų, bet, deja, ir iš lietuvių kino. Viename interviu režisierė sakė: „Romantinė komedija – toks pat griežtas žanras kaip trileris ar siaubo filmas. Pagal jo taisykles pradžioje turi būti herojų priešprieša. Jei ieškotume visiškos valdininkų priešingybės, tai kaip tik ir bus inteligentai. Muziejų inteligentai – šio sluoksnio kvintesencija. O kadangi prieš tai filmą kūriau dvaro muziejuje, tą pasaulį žinau pakankamai gerai. Ir labai myliu muziejininkus. Be to, pastaruosius 30 metų rusų kine inteligentija kaip socialinė terpė visiškai neegzistuoja. Juk „Rudens maratonas“, „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ buvo velniai žino kada. O nuo tada... Tarsi tie žmonės būtų išnykę.“

„Dvi dienos“
„Dvi dienos“
„Renesansas“
„Renesansas“
Rengėjų inf.

Atpažink save kitame!

VDFF konkursas ir specialioji programa 

Ketvirtadienį prasidėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Jo traukos centras ne tik pagrindinė programa ir Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyva bei susitikimai su garsiuoju rusų kino dokumentininku, bet ir galimybė pamatyti, ką įdomaus sukūrė per metus Baltijos šalių kino kūrėjai, taip pat specialioji programa, skirta bitnikams ir jų kultūrai.  

 

Konkursinė programa
Trijų Baltijos šalių dokumentinis kinas skiriasi jau ne pirmą dešimtmetį. Estus visada labiau domino antropologinis stebėjimas, latvius – socialinių ir visuomeninių problemų atspindys dokumentiniame kine, lietuviams nuo seno prilipo kino poetų etiketė. Ar tokie apibūdinimai galioja ir dabar, paaiškės pasižiūrėjus konkursinę programą. Į ją atrinkta po keturis kiekvienos šalies filmus.
 

„Aromatinga Talino žuvelė“
„Aromatinga Talino žuvelė“
„Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“
„Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“
„Jacko Kerouaco Amerika“
„Jacko Kerouaco Amerika“
Rengėjų inf.

Programą atidarys Ursulos Meier filmas „Sesuo”

Šeštasis Tarptautinis Kauno kino festivalis   

Šeštąjį Tarptautinį Kauno kino festivalį, dalyvaujant šveicarų režisierei Ursulai Meier, šiemet rugsėjo 26 dieną Kaune atidarys daugybę apdovanojimų Europos kino festivaliuose pelniusi drama „Sesuo“ („L’enfant d’en haut“, 2012).

 

„Sidabrinio lokio“ apdovanojimą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pelnęs vaidybinis filmas „Sesuo“ – jaudinantis ir poetiškas pasakojimas apie dvylikamečio Simono (Kacey Mottet Kleinas) ir jo bedarbės sesers Luizės (Léa Seydoux) gyvenimą pramoniniame Šveicarijos mieste. Kiekvieną dieną berniukas keltuvu kyla į slidinėjimo rojų ir ten patiria įvairių nuotykių, vagiliauja, žaidžia. Jaudinanti drama „Sesuo“ – tai Ursulos Meier meistriškai kuriama istorija apie vaiką, norintį pakilti aukščiau visomis šio žodžio prasmėmis: fiziškai, visuomeniškai, finansiškai.

„Sesuo”
„Sesuo”
Rengėjų inf.

Susitikimas su režisieriumi Viktoru Kosakovskiu

Taptautinis Vilniaus Dokumentinių filmų festivalis (VDFF) 

 Rugsėjo 22 d. 11 val. „Skalvijos“ kino centras (A. Goštauto g. 2/15, Vilnius) vyks susitikimas su vienu iškiliausių dokumentinio kino kūrėjų Viktoru Kosakovskiu.  

Viktoras Kosakovskis
Viktoras Kosakovskis
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą 

Rastas pirmasis spalvotas filmas
Bredfordo Nacionalinio žiniasklaidos ir technologijų muziejaus archyve britų mokslininkai rado pirmuosius spalvotus vaizdo įrašus. Anksčiau pati seniausia spalvota kino juosta, kurios gamyboje buvo naudojamas vadinamasis „Kinemacolour“ apdorojimo procesas, buvo datuojama 1909 metais, dabar paaiškėjo, kad spalvoto kino filmavimo procesą sugalvojo ir dešimčia metų anksčiau – 1899–aisiais užpatentavo fotografas Edwardas Raymondas Turneris (1873–1903). Būtent trumpi jo XX a. pradžios Anglijos gyvenimo „užrašai“, nufilmuoti 1902 m, ir dulkėjo muziejaus lentynose.
 
Turnerio technologija buvo nauja tuo, kad kiekviena spalva buvo filmuojama per specialų filtrą (raudoną, žalią, mėlyną), todėl kiekviena scena buvo filmuojama ant trijų juostų, kurios sudėtos kartu ir duodavo spalvotą vaizdą. Tačiau filmo projekcijos sistema taip ir liko neužbaigta, Turneris mirė, net nespėjęs pamatyti nufilmuotos medžiagos. Tačiau šiuolaikinės kompiuterinės technologijos padėjo atkurti nufilmuotus kadrus ir įrodė, kad Turnerio metodas veikia.

 

Mary Pickford
Mary Pickford
Berenice Bejo
Berenice Bejo
Benas Fosteris
Benas Fosteris
Linas Vildžiūnas

Rudens „Kinas“

Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.  

KINAS 2012 Nr. 3 (319)
KINAS 2012 Nr. 3 (319)

Atpažink save kitame!

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis  

Rugsėjo 20 d. prasidėsiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis žada per 30 dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimus su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuves ir specialius renginius. Festivalis vyks Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“.  

 

„Šiųmetiniai VDFF filmai išskirtinai netikėti, o kartu atpažįstami. Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Tarsi save iš naujo pažintum kituose. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama. Tai suteikia savęs pažinimo, atradimo džiaugsmą“, – VDFF’12 filmus pristato Sonata Žalneravičiūtė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė.

Viktoras Kosakovskis
Viktoras Kosakovskis
Jonas Ūbis

Dvelksmas nuo tilto

Krėsle prie televizoriaus  

Savaitgaliais mudu su šuneliu einame pasivaikščioti prie upės. Po Žirmūnų tiltu yra tokia patogi vieta, kur galima atsigerti sraunaus vandens. Įtariu, kad ten į Nerį įteka šaltinis. Kai šuo laka, žiūriu į keistą metalinį bumbulą, kurį gali pamatyti tik atsidūręs po tiltu. Bumbulas toks absurdiškas, bet net nekyla noras šaipytis. Dabar jau ir socdemai užsinorėjo „papuošti“ tiltą – pavadinti jį Algirdo Mykolo Brazausko vardu. Žinoma, tai sena bolševikiška tradicija – jie keitė net senus miestų pavadinimus, tarsi istorija prasidėtų nuo jų. Bet nesuprantu, kodėl socdemai taip skuba, – jei tas veikėjas tikrai toks svarbus Lietuvai, gal palaukime kelis šimtus metų, kad tai patvirtintų ir istorija. Tada šalia Mindaugo tilto bus galima statyti ir Brazausko.  

„Karštas kraujas”
„Karštas kraujas”
Živilė Pipinytė

Woody Allenas, keliaujantis

Nauji filmai – „Į Romą su meile“  

Jei gerai pamenu, mėgstamos mano paauglystės herojės Holės Golaitl vizitinėje kortelėje buvo parašyta „Keliaujanti“. Manau, tą patį dabar galėtų rašyti ir Woody Allenas. Paskutiniais metais jis vis ištrūksta iš savo apdainuoto Niujorko į senąjį žemyną. Londone, Barselonoje ar Paryžiuje kurti filmai, regis, paskatino režisierių dar labiau nepaisyti tradicinio realistinio pasakojimo taisyklių. Magiški netikėtumai, kelionės laiku ar tarp lengvai atpažįstamų literatūros personažų tapo jo filmų kasdienybe. Tačiau ir naujausių jo filmų herojai taip pat vaikšto į kiną, svarsto pasaulio problemas ir neapsieina be psichoanalitikų, net jei tai ir nuosava žmona. Ypač jei tai paties Alleno suvaidinto personažo žmona. Judy Davies buvo žmona ne viename Alleno filme, todėl šią porą iškart suvoki ne tik kaip „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, JAV, Italija, Ispanija, 2012) herojus – pagyvenusius amerikiečius, atvykusius į amžinąjį miestą susipažinti su būsimo dukters vyro tėvais, bet ir kaip viso Alleno oeuvre dalį.  

„Į Romą su meile“
„Į Romą su meile“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas