„Skalvijos“ kino centras – vienintelis Vilniaus kino teatras, kuris, atėjus nepriklausomybei, ir toliau rodo filmus. Vis kiti sovietmečiu mieste veikę kino teatrai arba išnyko, arba pakeitė savo paskirtį. 2013 m. kovo 12 d. „Skalvija“ švęs penkiasdešimtmetį. Būtent tą dieną 1963-iaisiais buvo atidarytas dviejų salių „Planetos“ kino teatras, 1997 m. pervadintas į „Skalviją“. Laukdama jubiliejaus, „Skalvija“ ketina pri(si)minti Vilniaus kino teatrų istoriją. „Kadangi vieninteliai išlikome gyvi ir sulaukėme brandaus amžiaus, nusprendėme, jog būtina pasigilinti į kino teatro, kuriame dirbame, praeities faktus. Tuos ilgus metus mes suvokiame kaip didžiulę vertybę bei unikalumą, todėl norime, kad vilniečiai, o ypač kino žiūrovai, sužinotų gero kino tradicijas puoselėjančio kino teatro istoriją“, – sako „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė.
Antrąjį „Mokausi iš kino“ sezoną projekto rengėjai kviečia moksleivius ir toliau tęsti pažintį su kinu, o mokytojus įvertinti kino teikiamas galimybes. Mokyklų auklėtiniai raginami žiūrėti jų amžiaus problemas gvildenančius filmus, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, diskutuojant su projekto moderatoriais, kūrybinėse dirbtuvėse kurti trumpus filmus.
„Šiais mokslo metais projekto veiklų ratas dar išsiplės – moksleiviai ne tik žiūrės filmus, diskutuos apie juos ir patys kurs, bet ir dalyvaus ekskursijoje po kino teatrą, klausys kino istorijos paskaitų, dalyvaus kūrybinėse animacijos dirbtuvėse. Visas būrys kino profesionalų, projekte dirbančių su moksleiviais, kelia sau tikslą ugdyti vizualiai raštingą moksleivį, gebantį kritiškai vertinti vizualines medijas, pagrįsti savo nuomonę, drąsiai kurti“, – sako projekto „Mokausi iš kino“ koordinatorė Goda Sosnovskienė.
Rugsėjo 15 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre vyks danų režisierės Idos Grøn filmo „Vaikas ir klounas“ peržiūra. Tai pasakojimas apie socialinių klounų veiklą ligoninėse.
Pernai sukurtas „Vaikas ir klounas“ („The kid and the clown“) pasakoja apie Angusą, kuris du kartus per savaitę dirba vaikų ligoninės onkologijos skyriuje. Jis nėra nei gydytojas, nei slaugytojas. Jis – socialinis klounas. Angusas stengiasi, kad chemoterapijos, vaistų ir procedūrų pasaulyje atsidūrę sergantys vaikai šypsotųsi. Vienas iš tokių – šešiametis Tobias. Filme jautriai rodoma Anguso ir Tobiaso pusantrų metų draugystė, kurios fonas – ligoninės gyvenimas. Kol Tobiasas kovoja su vėžiu, Angusas kovoja su baime ir neviltimi, kuri dažnai aplanko vaikus ir jų tėvus intensyvaus ir ilgo gydymo laikotarpiais.
Po pokalbio su Irano režisieriumi, poetu Mohammadu Hadi Karimi
Rugpjūčio pabaigoje „Skalvijoje“ buvo surengta pirmoji Irano kino savaitė. Į Vilnių atvyko ir svečių...
Krėsle prie televizoriaus
Didžioji televizijos žmonių nuodėmė yra puikybė. Jie taip greit pasijunta svarbūs ir nepakartojami, kad nebejaučia plonytės ribos, skiriančios tuštybę ir komizmą. Tuo įsitikinsite pažiūrėję naujo „Pinigų kartos“ sezono reklamą. Nuo galvos iki kojų baltai vilkintis vedėjas daugybės monitorių fone beda mums pirštu tiesiai į akį, bet pataiko į savo humoro jausmą. Matyt, Andrius Tapinas tikėjosi pasirodyti įtaigus ir įspūdingas. Bet iš tikrųjų ši lietuviška Ostapo Benderio (ar supermeno?) parodija nuskamba taip, kad net nesuabejoji, jog savo laidą ir indėlį į lietuvių televiziją jos vedėjas vertina itin rimtai. Manau, ši reklama įeis į lietuvių masinės kultūros kuriozų istoriją. Ji to nusipelno.
Lenkų kino savaitė
Ateinantį ketvirtadienį, rugsėjo 13 d., prasidėsiančios ir jau dvyliktą kartą vyksiančios savaitės rengėjai, Lenkijos institutas Vilniuje, pristatys šių dienų lenkų kino panoramą ir primins kelis išskirtinius praeityje sukurtus filmus. Filmai bus rodomi „Multikino“, „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“.
Pagal užsienio spaudą
Prasideda trumpametražių filmų festivalio atranka
Ginčą galėtų laimėti visi jo dalyviai, jei, užuot atsiraitoję rankoves ir kibę į atlapus ar kreipęsi į teismą ginti savo teisių, nesutarimą pabandytų išspręsti taikiomis derybomis. Arba dar geriau – imtų kamerą ir apie siūlomą ginčo sprendimo būdą be pykčio ir teismo susuktų trumpametražį filmą festivaliui „Ginčą sprendžiu TAIKIAI“.
Kino mėgėjai, profesionalūs menininkai, studentai, moksleiviai ir visi, kuriems bent kartą gyvenime į rankas buvo tekę paimti kamerą, kviečiami ieškoti taikių ginčo sprendimo formų. Kai darbdavys atsiskaito ne visiškai, kaimynas pamiršta užsukti vonios čiaupą ar vėl užstato mūsiškį automobilį, ką paprastai darome? Grasiname paduoti į teismą ir jame „užtampyti“. Trumpametražių filmų festivalio „Ginčą sprendžiu TAIKIAI“ organizatoriai sako, kad tai ne išeitis. Yra geresnių, veiksmingų, bet tarp lietuvių nepopuliarių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš jų – mediacija.