7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar mylite muziejininkus?

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Kinas Rodo TV
„Dvi dienos“
„Dvi dienos“
Ar mėgstate filmus apie meilę? Aš juos mėgstu, ypač jei filmo herojai nebe labai jauni ir rožiniai. Tada iš filmo gali laukti ir šio to daugiau. Manau, kad prie tokių galima priskirti ir dramaturgės, režisierės bei televizijos laidos „Škola zloslovija“ vedėjos Avdotjos Smirnovos pernykštį filmą „Dvi dienos“ (BTV, 21 d. 21 val.). Jo herojus – aukštas valdininkas iš Maskvos Piotras Drozdovas (Fiodoras Bondarčiukas) atvyksta į provinciją, į beveik užmiršto klasiko muziejų. Drozdovas turi padėti vietiniam gubernatoriui atimti iš muziejaus žemę. Gubernatorius joje nori statyti naują rezidenciją. Tačiau susipažinęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoja literatūrologe Maša (Ksenija Rapoport), Drozdovas keičia požiūrį ne tik į žemės pirkimą. Susitikimas pakeis jo gyvenimą
 
Kaip patys suprantate, banalesnės situacijos negali būti. Tačiau Smirnova kūrė ne tik romantišką komediją, bet ir filmą apie inteligentus, kurie beveik išnyko ne tik iš rusų, bet, deja, ir iš lietuvių kino. Viename interviu režisierė sakė: „Romantinė komedija – toks pat griežtas žanras kaip trileris ar siaubo filmas. Pagal jo taisykles pradžioje turi būti herojų priešprieša. Jei ieškotume visiškos valdininkų priešingybės, tai kaip tik ir bus inteligentai. Muziejų inteligentai – šio sluoksnio kvintesencija. O kadangi prieš tai filmą kūriau dvaro muziejuje, tą pasaulį žinau pakankamai gerai. Ir labai myliu muziejininkus. Be to, pastaruosius 30 metų rusų kine inteligentija kaip socialinė terpė visiškai neegzistuoja. Juk „Rudens maratonas“, „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ buvo velniai žino kada. O nuo tada... Tarsi tie žmonės būtų išnykę.“
 
Pasak Smirnovos, filmo idėja buvo tokia, kad Drozdovas ne tiesiog įsimyli moterį, bet įsimyli inteligentų pasaulį: „Netikėtai pačiam sau jis ten mato žmones. Važiavo pas žiurkėnus, o, pasirodo, jie turi savigarbos jausmą. Jie gali atsistoti iš už stalo ir išeiti. Tame pasaulyje, iš kur atvyko jis, taip nedaroma. Ir jis pats neatsistos, kol ministras jam neleis.“
 
Smirnova supranta, kad „romantinė komedija – visada pasaka. Manau, kad mano filme tik vienas melas. Jis globalus, bet vienas ir gerai paslėptas: tokie berniukai kaip Drozdovas neįsimyli tokių mergaičių. Aš apskritai abejoju, ar jie sugeba įsimylėti, nes toje terpėje, tame išretintame ore, kur jie egzistuoja, pamiršta daug žmogiškų funkcijų. Kita vertus, filme gana aiškiai juntuma autorės pozicija: ji mano, kad tas romanas neturi jokios ateities.“
 
Likimo ironija: pati Smirnova paneigė šį savo požiūrį pernai ištekėdama už vieno įtakingiausių Rusijos politikų ir pagrindinio energetiko Anatolijaus Čiubaiso. Bet tai jau, matyt, kito filmo tema. Svarbu, kad jaunavedžiai laimingi.
 
Šią savaitę dar siūlyčiau nepražiopsoti Granto Heslovo 2010 metų filmo „Vyrai, kurie spokso į ožkas“ (BTV, 27 d. 22.25). Šios komedijos herojai – paranormalių sugebėjimų žmonės, tarnaujantys JAV armijoje. Pagrindinis herojus atlieka itin slaptą užduotį, bet jam iš paskos seka reporteris, siekiantis sužinoti tiesą. Tikiuosi, kad George’o Clooney’o ir Ewano McGregoro duetas suteiks daug malonių akimirkų ne tik laidų apie žalius žmogeliukus ar ožkas gerbėjams.
 
Christiano Volcmano 2006 metų „Renesanse“ (LRT Kultūra, 26 d. 22.10) taip pat vaidina geri aktoriai Danielis Craigas, Romola Garai, Ianas Holmas, bet tai – animacinis filmas. Jis nukels į 2054-ųjų Paryžių, miestą-labirintą, kur kiekvienas yra sekamas ir filmuojamas. Čia pavagia jauną mokslininkę Iloną, kuriai visi pavydi grožio ir proto. Merginos darbdaviai kreipiasi į prieštaringai vertinamą policininką Karasą. Šis netrukus supranta, kad nėra vienintelis, ieškantis merginos. Paskui paaiškėja, kad mergina susijusi su žmonių rūšies ateitimi, t. y. su įvairiais genetiniais tyrimais.
 
Filmo sumanymas kilo gerokai prieš prasidedant 3D madai, nors jo kūrėjai omenyje turėjo dar tik pradėtas taikyti naujų technologijų galimybes. Hitchcocko ir vokiečių ekspresionizmo gerbėjas Volcmanas „Renesanse“ sužadina prisiminimus apie „Metropolį“ ir „Daktaro Kaligario kabinetą“. Tie prisiminimai šildo sielą, net jei ateitis nežada nieko gero. Kad ji tikrai nežada laimės ir džiaugsmo, galite įsitikinti kasdien savo televizorių ekranuose matydami žmones, siekiančius tapti Seimo nariais. Jų pažadai, dejonės, šypsenos ir bloga vaidyba gali „perspjauti“ ne vieną siaubo filmą, nors gal tie daug žadantys žmonės ir visai ne genetinių eksperimentų aukos.
 
Jūsų Jonas Ūbis
„Dvi dienos“
„Dvi dienos“
„Renesansas“
„Renesansas“