7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kinematografinis Mindaugo trienalės „anabasis”

Gediminas Kukta
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Tarp disciplinų Kinas
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“

Prieš dvi savaites pasibaigusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, šiais metais pavadinta Mindaugo vardu, dėmesį skyrė ne tik performanso menui, bet ir kinui. Buvo parodyta 8 filmų programa „Cinema of the Self“, kurios centre, kaip teigė organizatoriai, – asmenybės, savasties, tapatybės ir savęs kūrimo temos. Filmai buvo rodomi per trienalę duris žiūrovams atvėrusioje ŠMC kino salėje. Ji, tikėkimės, taps svetinga erdve filmams, mūsų kino festivalius aplenkiantiems dėl „nežiūroviškų“ temų, sudėtingesnės formos ieškojimų ar tarpdiscipliniškumo. Tokie darbai kino festivaliuose dažnai rodomi specialiose paralelinėse programose, kur susikerta kino, parodų, performansų, instaliacijų, videomeno ribos. Kur žiūrovas nebūtinai kviečiamas į salės tamsą, kad „išgyventų“ kiną.

 
Nuo pilnametražių iki vos penkiolikos minučių darbų, nuo dokumentikos iki hiperfikcijos, nuo subjektyvios žiūros iki nešališko žvilgsnio, nuo dabarties akimirkos fiksavimo iki nostalgiškų found footage vaizdų – tokia buvo programa. Jos pavadinimas sufleruoja asmeniškumą, tad ir mano įspūdžiai bus gana subjektyvūs ir fragmentiški. Nepretenduoju į visų filmų analizę ir apibendrinimus. Sustosiu prie filmų, kurie vis dar nepasimiršta (nebūtinai gerąja prasme).
 
Mano manymu, stipresni filmai buvo tie, kurių autoriai sugebėjo „atsiplėšti nuo savęs“ (žiūrint kai kuriuos neapleido mintys apie šiuolaikinių menininkų narciziškumą) ir koncentravosi ties kitais žmonėmis. Britų režisierius, kino koliažų autorius Luke’as Fowleris dokumentiniame filme „Visos pasidalijusios asmenybės“ sukūrė tirštą (ir vaizdo, ir garso požiūriu) garsaus britų psichiatro R. D. Laingo portretą. Jo idėjos 7-ajame dešimtmetyje įnešė nemažai sumaišties, psichiatrijos pasaulyje jis buvo laikomas ir guru, ir pavojingu anarchistu. Laingas tyrinėjo šizofreniją ir kitus psichikos sutrikimus, nors, tiesą sakant, visas psichozes laikė racionalia pačių pacientų pasirenkama elgesio strategija grėsmingų situacijų akivaizdoje. Anot Laingo, psichozės išvis nėra. Tai, ką mes, „sveikieji“, laikome liga, tėra asmens reakcija į nesveiką visuomenę. Tačiau toliau gilindamasis į asmens ir visuomenės santykius mokslininkas padarė išvadą, kad šizofreniškas elgesys yra savaiminio gijimo stadija, todėl į ją kištis nevalia. Kai kurios Anglijos ligoninės, sekusios psichiatro tyrinėjimus, net buvo paliekamos pacientų savivaldai. Intriguojančių, įdomių faktų filme daug.
 
Fowleris filmą komponuoja iš įvairių archyvinių kadrų, paties gydytojo filmuotų sesijų su pacientais, televizijos interviu. Taip sukuriamas įmantrus ir dinamiškas, tačiau nevarginantis vaizdų koliažas. Čia puikiai dera ir pažintinis, ir estetinis aspektai. Be to, pasirinkta pasakojimo forma atitinka ir filmo objektą – šizofreniją. „Skilę“ ir „pasidaliję“ ne tik psichiatro pacientai. „Pasidalijęs“ ir nenuspėjamas atrodo pats dokumentinis filmas.
 
Man įdomus pasirodė ir JAV gimusio, o dabar Parncūzijoje gyvenančio ir kuriančio menininko Erico Baudelaire’o bandymas papasakoti radikalios Japonijos raudonosios armijos (JRA), 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais veikusios Libane ir palaikiusios Palestinos autonomijos siekį, istoriją filme „May ir Fusako Shigenobu bei Masao Adachi anabasis ir 27 metai be atvaizdų“. Režisierius ją pasakoti „patiki“ urbanistiniams Japonijos miestų ir Beiruto peizažams bei užkadriniams vienos iš JRA įkūrėjos Fusako Shigenobu dukters May bei kultinio kairiųjų pažiūrų japonų režisieriaus, taip pat įstojusio į armiją, Masao Adachi balsams. 
 
Taip filmas skleidžiasi keliomis kryptimis. Tampa tuo kinematografiniu anabasiu. Per asmeniškus kalbėtojų atsivėrimus (beje, ekrane jie taip ir nepasirodo) bent šiek tiek priartėjama prie judėjimo ideologijos ištakų, teroristinių išpuolių istorijos. Šiuo atveju kamera siūlo objektyvų, nuasmenintą vaizdą (dangoraižius, tiltus, kelius, krantines), o užkadriniai monologai priešingai – itin intymūs. May atvirai kalba apie vaikystę Beirute, nuolatinius persikraustymus iš vienos vietos į kitą (motina turėjo slapstytis), apie tai, kad ji ilgai net nežinojo savos tikrosios pavardės, savo ryšių su Japonija. Taip filme prisiliečiama prie tapatybės ieškojimo ir įtvirtinimo temos. Pagal išvaizdą, užsimena kalbėtoja, ji galėtų būti palaikyta ir libaniete, ir japone. Tačiau Japonija jai iki šiol svetima, kelianti ne pačius maloniausius jausmus.
 
Adachi pasakojimas atveria ir kitą temą – kino ir politikos ryšį. Svarstoma, ar įmanomas politinis kinas, koks turėtų būti jo ir tikrovės santykis. Į šiuos amžinus klausimus Baudelaire’o filmo balsai neatsako. Kur kas svarbesnė tampa kino galia sužadinti atmintį. Adachi paprašo Baudelaire’o nuvykus į Beirutą nufilmuoti jo jaunystės vietas. Jos turėtų sugrąžinti ne tik asmeniškus, bet tiesiog atvaizdo prisiminimus po daugiau nei 27 metų, per kuriuos pats Masao Adachi neėmė į rankas kameros. 
 
Asmens ir atminties temą paliečia ir libanietės Ranios Stephan filmas „Trys Soados Hosni dingimai“. Tai fiktyvus populiarios egiptiečių aktorės Soados Hosni portretas. Fiktyvus, nes sudurstytas iš daugybės filmų, kuriuose ji vaidino, ištraukų. Matome tik jos suvaidintas herojes, kitaip sakant – mitą. Jaunatviškai šėlstančias ir su vaikinais flirtuojančias merginas (pirmoje dalyje), fatališkas, į sudėtingas meilės situacijas patenkančias koketes (antroje dalyje), smurtą ir priespaudą kenčiančias moteris (trečioje dalyje). Iš esmės matome tris realaus asmens – aktorės dingimus po daugybe skirtingų kaukių. Ikoninis atvaizdo paviršius slepia tikrąjį žmogų ir tiesą apie Hosni savižudybę: kodėl populiarumo viršūnę pasiekusi aktorė nutraukė gyvybę? Kartu Stephan, nors ir netiesiogiai, pasakoja kino vaizdo istoriją. Dingsta ne tik realūs žmonės ir jų įkūnyti personažai, bet ir ištisa medijos – vaizdajuosčių (VHS), kurių fragmentai ir rodomi filme, epocha. 
 
Su fikcija ir „realybe“ žaidžia prancūzo Neïlo Beloufos trumpametražis darbas „Be pavadinimo“. Prabangioje užmiesčio viloje sukinėjasi grupelė žmonių ir vienas per kitą bando įminti namo mįslę. Jame kažkas įvyko, tačiau nė vienas iš lankytojų nežino tikrojo atsitikimo ir to, kaip viskas baigėsi. Namo šeimininkus jie vadina tiesiog „jais“, užsimena, kad tai būta teroristų. Spėlionių daugėja, o tiesa su kiekvienu spėjimu tik tolsta ir tampa dar vienu fiktyviu pasakojimu. Dirbtina, fabrikatu. Visai kaip butaforinis peizažas už vilos langų su kartoninėmis palmėmis, kartoniniu automobiliu ir popieriniais debesimis netikrame danguje. Beloufa minimaliomis priemonėmis, itin konceptualiai parodo „miesto legendos“ („urban legend“) gimimo procesą, kai tikrų liudininkų nėra, o mitą sukuria pašaliniai žmonės. 
 
Tapatumo trajektorijas intensyviai braižė austrų menininkės Ursulos Mayer „Gonda“ – bene sunkiausiai „perlaužiamas“ programos filmas. Jis sukurtas pagal rusų kilmės amerikiečių rašytojos ir filosofės, „objektyvizmo“ sistemos autorės Aynos Rand pjesę „Idealas“. Pagrindinė pjesės herojė Kay Gonda, nepatenkinta savo sėkme, nutaria suvaidinti savo žmogžudystę, kad patikrintų, kas iš gerbėjų sutiks ją gelbėti. Toks poelgis iliustruoja Rand filosofiją, teigiančią kiekvieno žmogaus moralinį tikslą siekti asmeninės laimės. O geriausias būdas – kraštutinis individualizmas, antialtruistinė filosofija ir ekonominis liberalizmas. 
 
Filmo veikėjai dekonstruoja Rand pjesę. Gonda skyla į penkis atskirus transgresyvius personažus, veikiančius sunkiai apibrėžiamose, sapniškose erdvėse (dykynėje, urve, fotoateljė). Vienas jų už kadro kartoja, rodos, atsitiktines frazes, pavyzdžiui: „Aš tai, kuo galėjo tapti pasaulis“, „Aš tiesiog nemėgstu būti liečiama“, „Nenoriu, kad mane mokytumėt“, „Ak, ir degtukų dėžutė“. Susirinkę veikėjai kalba apie šlovės išvargintą „ją“ (numanomą Gondą, o iš tikrųjų – apie save). Žaisdama vizualine kūrinio plotme (ryškiomis spalvomis, sulėtinimais), ardydama linijinį pasakojimą ir susitelkdama į madų fotografijos, modelių pasaulio bei reklamų stilistiką, režisierė stengiasi dekonstruoti įsigalėjusias moters grožio ir tapatybės reprezentacijas. 
 
Ar jai pavyko, net antrą kartą atsitiktinai pataikęs į peržiūrą, pasakyti negaliu. Kūrinio sudėtingumas kartais taip ir lieka savitikslis. „Perlaužti“ nėra reikalo. Neduokdie – tuščiaviduris. 
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Luke Fowler. „Visos pasidalijusios asmenybės“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Rania Stephan. „Trys Soados Hosni dingimai“
Neïl Beloufos. „Be pavadinimo“
Neïl Beloufos. „Be pavadinimo“