Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Praėjusį šeštadienį Vilniuje buvo uždarytas 9-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Juliaus Ziz vadovaujamas žiuri pirmuoju prizu apdovanojo Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, antruoju – estų režisieriaus Jaano Tootseno „Naują pasaulį“, trečiuoju – Mindaugo Survilos „Stebuklų lauką“.
Dokumentiniai filmai vis dažniau primena savotišką „kunstkamerą“ – žmogiškų keistenybių rinkinį. Jų personažai – marginalai ir atstumtieji, aplinka – spalvinga ir šokiruojanti banalios kasdienybės gyventojus. Režisieriui net nereikia stengtis – personažas gali
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinę programą pradėjo latvių režisieriaus Vladislavo Ščepino filmas „Keliautojai: Aleksandras Laime ir Anchelio krioklio deimantai“ (2011). Pristatydamas filmą jo autorius prašė ne teisti pagrindinį herojų, o pabandyti atsakyti į klausimą, kodėl
Krėsle prie televizoriaus
Kai šeštadienio vakarą per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėdamas vieną „Inspektoriaus Linlio“ seriją keturis kartus pamačiau reklamą, kurioje Algimantas Čekuolis ragina referendume balsuoti už Visagino atominės elektrinės statybą, supratau, kad vienintelė adekvati reakcija –
Nauji filmai – „Jos“
Małgorzata Szumowska išsiskiria iš savo kartos lenkų režisierių. Filmuose ji kalba apie dabartį, bet neakcentuoja socialinių ar politinių motyvų, jos herojės yra stiprios moterys, bet jų neslegia tautos istorijos traumos. Szumowską domina
Pagal užsienio žiniasklaidą
Janina Lapinskaitė – geriausia „Kinošok“ aktorė
Už vaidmenį Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Janina Lapinskaitė pelnė geriausios aktorės apdovanojimą sekmadienį pasibaigusiame atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos kino festivalyje „Kinošok“. Geriausio filmo apdovanojimą rašytojo Vladimiro Voinovičiaus vadovaujamas žiuri skyrė uzbekų režisieriaus Ajubo Šachobidinovo filmui „Dangus – mano namai“ („Parizod“). Filme pasakojama apie gražią vienišą merginą, kuriai bando atrasti vyrą atsitiktinai kalnuose sutiktas praeivis. Tačiau potencialūs jaunikiai atstumia merginą, nes mano, kad jos šaltame grožyje tūno velniška jėga. Šios kino parabolės autoriai sakosi norėję papasakoti apie ypač apdovanotus žmones, „kurie atsiranda tarp mūsų kaip perspėjimas, kurie išeina anksčiau, bet palieka širdyse gerus prisiminimus apie save“.
„Fargo“ bus serialas
Komiškas Ethano ir Joelio Coenų trileris „Fargo“ (1996) pasakojo apie nėščią Minesotos policininkę, kuri seka dviejų nevykėlių žudikų pėdsakais. Policininkę suvaidinusi Frances McDormand buvo apdovanota „Oskaru“ už geriausią moters vaidmenį, „Oskarą“ už geriausią scenarijų gavo ir Coenai, o Kanų kino festivalyje filmas apdovanotas už režisūrą. Dabar „Fargo“ taps serialu, o broliai – vykdomaisiais projekto prodiuseriais. Patys Coenai jau baigia filmą „Liuino Deviso viduje“ („Inside Llewyn Davis“), kuris turi pasirodyti ekranuose ateinančių metų vasarį. Tai pasakojimas apie populiarių dainų autorių ir dainininką, kuris ieško savo gyvenimo kelio 7-ojo dešimtmečio Niujorke. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Carey Mulligan, Justinas Timberlake’as ir Garretas Hedlundas.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.
Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.
Pokalbis su VDFF svečiu Viktoru Kosakovskiu
Šiemetinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programą puošia rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio retrospektyva, kurios pristatyti jis pats atvyko į Vilnių. Teigiama, kad V. Kosakovskis priklauso pasaulio dokumentikos elitui. Ką tai reiškia? Ar kad jo filmai „Losevas“ (1989), „Belovai“ (1992), „Trečiadienis 1961.07.19“ (1997), „Pavelas ir Lialia“ (1998), „Aš jus mylėjau“ (2000), „Tišė!“ (2003), „Šventa“ (2005), „Tegyvuoja antipodai!“ (2011) laimėjo gausybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir iki šiol keliauja po pasaulį? O gal tai, kad režisieriui kiekvienas filmas yra tikras ir rimtas bandymas pažinti save ir pasaulį. Ir, nepamatę jo filmų, tikrai apie save ir savo „antipodus“ žinotume mažiau. Su režisieriumi kalbėjomės festivalio atidarymo dieną.
69-asis Venecijos kino festivalis
Rugsėjo pradžioje į Venecijos Lido salą sugužėjo kino profesionalai ir gerbėjai iš viso pasaulio – čia jau 69-ą kartą vyko „La Biennale di Venezia“. Vienuolika dienų trukusioje seniausioje pasaulyje kino šventėje netrūko netikėtų premjerų ir šokiruojančiai drąsių filmų.
Konkursinėje programoje šiemet buvo pristatyta aštuoniolika naujų filmų. „Auksinį liūtą“ užtikrintai laimėjo naujausias Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko filmas „Pieta“. Religinė jo potekstė akivaizdi. Bet aštriai ir atvirai nagrinėjamų religijos temų netrūko ir daugelyje kitų konkursinės programos filmų.
Esu įsitikinęs, kad pagrindinio „Pietos“ herojaus tamsią naktį gatvėje nenorėtų sutikti net didžiausias narsuolis. Kim Ki-dukas pasakoja apie žiaurų skolų išmušinėtoją (Lee Jung-jin), be gailesčio luošinantį savo aukas, kad pasinaudotų jų sveikatos draudimo pinigais. Nors beveik visi žiauriausi epizodai lieka už kadro, filmas veikia taip, kad gali nustebinti net didžiausius siaubo filmų gerbėjus – tai, kas neparodyta, mūsų vaizduotė užpildo kur kas baisesniais vaizdiniais ir veikia stipriau. Režisierius tuo meistriškai naudojasi. Kim Ki-dukas sako, kad žiaurumą rodo siekdamas atskleisti, pasak jo paties, „šiuolaikinę visuomenę, atsidūrusią gilios krizės ir radikalaus kapitalizmo padėtyje“. Anot jo, kitas pagrindinis filmo herojus yra pinigai, kurių troškimas griauna žmonių gyvenimus.
PrasidėjoTarptautinis Kauno kino festivalis
Kaune trčiadienį jau šeštą kartą atidarytas Tarptautinis Kauno kino festivalis į Vilnių atkeliaus spalio 1 dieną ir truks čia net dešimt dienų. Filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre ir vasaros pabaigoje atsidariusioje ŠMC kino salėje.
Tradiciškai festivalio rengėjai parengė kelias filmų programas, kurios skirtos intelektualų, autorinį ar tiesiog neįprastą kiną mėgstantiems žiūrovams, taip pat ne vieną susitikimą, seminarą, koncertą.
Programoje „Platus kampas“ bus parodyta nemažai paskutiniais metais festivalių ir kritikų pastebėtų filmų. Tokio susidomėjimo vis dažniau sulaukia naujasis Graikijos kinas. Yorgoso Lanthimoso filme „Alpės“ (2011) režisierius toliau mąsto apie šiuolaikinę civilizaciją. Filmo herojai – grupė profesionalų, kurie siūlo neįprastą paslaugą – praradimą patyrusiose šeimose jie užima mirusių artimų giminaičių vietą. Pernai festivalis pristatė Athinos Rachel Tsangari filmą „Atenbergas“, šiemet „Platus kampas“ rodys naujausią graikų režisierės filmą – trumpo metražo „Kapsulę“ (2012). Daugelio tarptautinių kino festivalių favoritas, britų kino klasikas Kenas Loachas bus pristatytas savo naujausiu filmu „Angelo dalis“ (2012), šiemet apdovanotu Kanų žiuri prizu. Vienas ryškiausių socialinio kino kūrėjų ir šįkart nepuolė į mistiką: „Angelo dalimi“ vadinamas tas viskio kiekis, kuris išgaruoja natūraliai.
Pokalbis su Lenkijos nacionalinės filmotekos direktoriumi Tadeuszu Kowalskiu
Šiemet Lenkų kino savaitės svečias buvo Lenkijos nacionalinės filmotekos direktorius profesorius Tadeuszas Kowalskis. Šioje filmotekoje saugomi filmai rodyti ir savaitėje. Svečias pristatė atidarymo filmą – Józefo Lejteso „Barborą Radvilaitę“, susitiko su lietuvių kinematografininkais.