Istorija
Parengė Ž. P.
Būti savimi savo visuomenėje
Mariai Janion atminti
Rugpjūčio 23 d. Varšuvoje mirė lenkų literatūros istorikė, kritikė, feministė, kelių lenkų humanitarų kartų mokytoja, dešimčių knygų autorė Maria Janion. Jai buvo 93 metai. Janion – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės vilniečių, nors Vilniuje liko nepastebėta ir neįvertinta. Mokslininkės specializacija – romantizmo literatūra, tačiau ji tuo neapsiribojo, pavyzdžiui, Janion tekstai apie kiną ir jo herojus iki šiol stebina įžvalgų originalumu. Ji daug rašė apie XIX ir XX a. lenkų kultūrą, jos refleksijos apie lenkų tapatybę, nacionalinių mitų ir tautinės martirologijos, antisemitizmo, rasizmo, homofobijos ir mizoginijos kritika erzino ne tik komunistus, bet ir vėliau į valdžią atėjusius radikalius dešiniuosius: Janion net buvo atsidūrusi „rasės išdavikų“ sąraše. Prisimindamas jos pamokas, teatrologas, rašytojas Pawełas Goźlińskis „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame nekrologe rašo, kad „Maria Janion pirmiausia buvo mokslininkė, tyrinėjusi dvasias.
Virginijus Kinčinaitis
Rusiška ruletė
Kaip kolekcionieriai įtakoja meno raidą?
Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai.
Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi.
Virginijus Kinčinaitis
Skandalingojo ispano spindesio priežastis
Picasso ir Kahnweileris – meno rinkos dvyniai
Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis?
Jonas Vytautas Bruveris
Lukiškių drama
Apie Lietuvos istorinės atminties įamžinimo istoriją ir aktualijas
2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.
Aistė Kisarauskaitė
Užmirštos praeities dabartis
Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį
Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.
Aistė Kisarauskaitė
Lobių paieškos
Dariaus Žiūros kūrinio radybos
Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.
Aistė Kisarauskaitė
Butas’99
Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)
Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...
Laima Laučkaitė
Klajoklis, keliavęs pirmąja klase
Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre
Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.
Nomeda Repšytė
Ir Kaunas dar nebaigė
Apie valstybės saugomam paveldo objektui Kaune iškilusią grėsmę
