Autorius: Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Iš retų knygų lentynos
Kada prasidės bibliofilinis žaidimas?
Neseniai buvo pristatyta Virginijos Kulvinskaitės, dar žinomos kaip Virginija Cibarauskė, poezijos knyga „Antrininkė“. Tačiau šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie poeziją ar jos autorę, o apie mažo tiražo popierinę knygą.
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Pasišventęs knygrišystės menui
In memoriam Rimantui Dūdai (1953 07 26 – 2017 01 18)
Rimantas Dūda – profesionalus meninės odininkystės kūrėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus knygrišių gildijos narys. Mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, 1977 m. baigė Estijos dailės institutą, meninį odos apdirbimą. 1977–1997 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“, nuo 1997 m. vadovavo įmonei „Rimanto Dūdos PĮ“. Dalyvavo visose odininkų ir knygrišių parodose Lietuvoje, taip pat kai kuriose tarptautinėse parodose užsienyje (Estijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje), apdovanojimais įvertintas Rusijoje, Lietuvoje, Estijoje. 1997 m. „Baltų lankų“ leidyklos organizuotoje knygrišystės parodoje-konkurse Jeano-François Lyotard’o knygai „Postmodernus būvis“ Rimantui Dūdai buvo skirta pirmoji vieta. 1998 m. LDS organizuotoje parodoje buvo apdovanotas dailininko kūrinys „Puodelis“. 2000 m. Taline, II tarptautinėje meninio knygų įrišimo ir kaligrafijos parodoje „Scripta manent II“, diplomu įvertintos dvi autorinio rišimo knygos: Doris Kareva „Armuaeg“ ir Jaan Kaplinski „If I Must Be At All“.
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Nuo teksto iki objekto
Kodėl svarbu suprasti knygrišystės žanrus
Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.
