Autorius: Laima Laučkaitė

Laima Laučkaitė

Paroda, skirta Lietuvių dailininkams Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar, Vytauto Kasiulio muziejuje

Kai gavusi akademinę katalikišką Vokietijos stipendiją 1991 m. gruodį išlipau iš traukinio Miuncheno geležinkelio stotyje, pasijutau patekusi į nežinomybę. Ką tik griuvus geležinei sienai – laisvės gūsis, ekonominės blokados skurdas Lietuvoje, išsvajoti ir baugiai nepažįstami atsivėrę Vakarai. Laimei, mane pasitiko Alina Grinienė, geroji Miuncheno lietuvių bendruomenės siela. Žila, neaukšta, apkūni, besišypsanti, švelniai praminta Ponyte, meno istoriko, „Vilniaus meno paminklų“ (1940) autoriaus Juozo Griniaus našlė buvo iš paskutinių mohikanų, pokario išeivių, likusių Vokietijoje.

Laima Laučkaitė

Paroda „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869–1927“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Ar pastebėjot, kad NDG ekspozicijoje, XX a. pradžios dailės salėje, įspūdingiausias, didžiausias paveikslas yra „Priemiesčio vaikai“ (1917)? Mano mėgstamiausias. Jį nutapė dailininkas neįmanoma ištarti pavarde: Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (1869–1927). Pagal tapybos meistriškumą lygiavertis Ferdinandui Ruščicui, pagal to meto vilniečių liudijimus jį pranokęs savo inteligentiškumu. Kitaip nei Ruščicas, nesukūrė savo mito, liko pamirštas: iki šiol nebuvo jo parodų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje, neišleista jokia jo kūrybos monografija.

Laima Laučkaitė

Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

 

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.

Laima Laučkaitė

Mariana Veriovkina „Lenbachhaus“ muziejuje Miunchene

„Griuvo“ paskutinė vyriškojo modernizmo tvirtovė Vokietijoje, Miuncheno „Lenbachhaus“ muziejuje, nes spalio 21 d. jame atidaryta paroda „Gyvenimo žmonės. Aleksejus Javlenskis ir Mariana Veriovkina“ (Lebensmenschen. Alexej von Jawlensky und Marianne von Werefkin). Frazę „griuvo tvirtovė“ šiuo atveju reikia paaiškinti. Muziejus įsikūręs Miuncheno tapytojo Franzo Lenbacho rezidencijoje, jis buvo garsiausias ir turtingiausias XIX a. pabaigos dailininkas Vokietijoje, tapęs Bismarko, karalių, aristokratijos, naujųjų kapitalistų portretus, už juos gaudavęs pasakiškus honorarus.

Laima Laučkaitė

Paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“

Baltijos valstybių šimtmečio proga Orsė muziejus Paryžiuje pakvietė į parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“. Simbolizmas pasirinktas kaip ypatingo laikotarpio, nacionalinio judėjimo, valstybingumo formavimosi amžininkas, šauklys ir palydovas. Ši paroda – bendras Estijos dailės muziejaus Taline, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus Rygoje, Lietuvos dailės muziejaus Vilniuje ir M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune projektas. Kūrinius ekspozicijai suteikė šie muziejai ir privatūs kolekcininkai, projekto vykdymą koordinavo Latvijos nacionalinis dailės muziejus ir jo direktorė Ginta Gerharde-Upeniece.

Laima Laučkaitė

 Giedrė Jankevičiūtė, Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954), II tomai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, 320 p., 472 p., 400 egz.

Šiais baisių monumentų statybos Lietuvoje laikais geriausius paminklus didžioms asmenybėms sukuria ne skulptoriai, o meno istorikės, pavyzdžiui, Algė Andriulytė, šiemet publikavusi kapitalinę studiją „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, ar Giedrė Jankevičiūtė, išleidusi dvitomį „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“.

Mūsų dailėtyra, kaip disciplina, vis dar yra jauna, tai ypač ryšku palyginus su literatūros ar istorijos tyrimais, kur tradicijos gilesnės, pajėgos galingesnės, įdirbis platesnis, produkcija kur kas gausesnė. Bet ir dailėtyrininkai turi savo panteoną: sovietmečiu į jį pateko Paulius Galaunė (jo monografiją 1988 m. parašė Zita Žemaitytė), nepriklausomybės metais – Jurgis Baltrušaitis jaun. (jam studiją 2006 m. paskyrė Odeta Žukauskienė), o dabar – ir Mikalojus Vorobjovas. Giedrės Jankevičiūtės sudaryta jo monografija yra pati stambiausia, įspūdingiausia iš visų veikalų, skirtų mūsų cecho metrams.

Laima Laučkaitė

Vyžuonėlių dvare prie Utenos dailininkės kelią pradėjo žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1860–1938). XIX a. pabaigoje ji gyveno Vilniuje, Peterburge, o vasaras praleisdavo Vyžuonėlių dvare, kuriame pradėjo tapyti. 1896 m. ji išvyko mokytis dailės į Miuncheną ir jame pasiliko gyventi. Charizmatiška menininkė pasišventė naujojo meno ieškojimams, tapo aktyvia meninio gyvenimo dalyve, gilinosi į meno teoriją, savo namuose subūrė menininkų, aristokratų saloną. 1912 m. kartu su bendraminčiais dailininkais  Aleksejumi Javlenskiu, Vasilijumi Kandinskiu, Pauliu Klee, Augustu Macke, Franzu Marcu ir kitais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę. Vakarų Europoje Veriovkina išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių, jos paveikslai pasižymi ryškiomis spalvomis, neramia, dramatiška, mistiška nuotaika. Po Pirmojo pasaulinio karo iki mirties Veriovkina gyveno Askonos mieste (Šveicarija).

Laima Laučkaitė

Paroda „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“

Kamerinis Bažnytinio paveldo muziejus paskutiniu metu traukia itin aktyvia, visapusiška – edukacine ir dailėtyrine veikla. Vienas naujausių jo renginių – 2012 m. gruodžio pabaigoje muziejuje atidaryta paroda „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“ su šūkiu „Atraskime savąjį paveldą“. Gausūs Lietuvos bažnytinio meno turtai, išskyrus pačią vertingiausią dalį – Katedros lobyno bei Vilniaus ir kitų senų bažnyčių kolekciją, saugomą Bažnytinio paveldo muziejuje, menkai pažįstami platesnei publikai. Apie provincijos bažnyčiose sukauptas meno vertybes išmano tik specialistai. Lietuvos kultūros tyrimų institute mokslininkų grupelė leidžia daugiatomį išsamų veikalą „Lietuvos sakralinės dailės katalogas“, pristatantį bažnyčiose esančias dailės vertybes ir sudarytą geografiniu principu. Tačiau kol kas ištirti tik pietų Lietuvos, pradėti šiaurės Lietuvos regionai, tad visos šalies bažnyčių paveldo panoramos teks gerokai palaukti. O provincijos bažnyčiose slypinčių įdomybių dar daug: vienos iš jų, Lentvario bažnyčios, paveldo staigmenas kaip tik ir pristato paroda muziejuje. Netikėti menotyriniai atradimai – nežinoma dokumentinė, meninė medžiaga iš Lentvario bažnyčios archyvo, Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos bei Varšuvos nacionalinio muziejaus atvėrė intriguojančią bažnyčios statymo ir jos puošybos istoriją. Dalį parodos eksponatų, liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, bažnyčios architektūros, dekoro projektus ir dokumentaciją Lentvario bažnyčios klebonas kunigas Gintaras Petronis perleido

Laima Laučkaitė

„Rafaelio Chwoleso Vilnius: leidžiama išvežti“ parodos Vilniaus Gaono žydų muziejuje proga

Prieškariu gyvenęs Vilniuje ir debiutavęs kaip „Jung Vilne“ grupės dailininkas, Rafaelis Chwolesas (1913–2002) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, pokariu grįžo į Vilnių, 1959–1969 m. gyveno Varšuvoje, nuo 1969 m. iki mirties – Paryžiuje. Dailės istorikė Laima Laučkaitė rengia dailininko monografiją, 2012 m. gegužę ji lankėsi Paryžiuje, dailininko sūnaus Milijaus Chwoleso namuose, kur šiuo metu saugomas Rafaelio Chwoleso palikimas (jo dalis pristatyta parodoje). Jame išliko daug vilnietiškos ikonografijos darbų, tad įdomiausia buvo atrasti Vilnių Paryžiuje. Siūlome ištrauką iš jos knygos apie Rafaelio Chwoleso kūrybą.