Klajoklis, keliavęs pirmąja klase

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Pastaraisiais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių, dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.

Gajus stereotipas, kad Lietuvos žydų egzodo dailininkai dažniausiai balansavo ant visiškos skurdo, išgyvenimo ribos. Segallo atvejis šį mitą paneigia. Taip, jis buvo klajoklis, tačiau klajoklis, kuris keliavo po pasaulį pirmąja klase. Užaugo Vilniuje, pasiturinčioje šeimoje (tėvas buvo prekybininkas ir religingas žydas, Toros perrašinėtojas), pasimokęs dailės Vilniuje, septyniolikmetis išvyko į Vokietiją, nuo 1906 m. studijavo Berlyno, nuo 1910 m. – Dresdeno dailės akademijoje. Dar studentas 1908 m. pelnė prestižinę Maxo Liebermanno premiją „Secesiono“ parodoje Berlyne. Užsiėmė tapyba, gerai įvaldė grafikos technikas. Dresdene suartėjo su žymios ekspresionizmo grupės „Tiltas“ nariais, dalyvavo jų parodose, anksti sulaukė pripažinimo. Kitaip nei daugelis vilniečių, XX a. pradžioje pasirinkusių Paryžių ir įsiliejusių į Ecole de Paris gretas, Segallas tapo vokiškojo modernizmo adeptu.

1912 m. pirmą kartą aplankė Braziliją – ne vargo ar uždarbio vejamas, o norėdamas pakeliauti, išvysti egzotišką kraštą, kur sėkmingai buvo įsikūrusi jo sesuo. Grįžęs gyveno Vokietijoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis, kaip priešiškos valstybės, Rusijos, pilietis buvo internuotas. Tačiau netrukus paleistas, ir karo metais sugebėjo net kelis sykius aplankyti Vilnių, kai tokios kelionės buvo beveik neįmanomos, nes karinė valdžia drastiškai ribojo ir kontroliavo Oberosto gyventojų judėjimą.

Segallo kūryba patenka į Pirmojo pasaulinio karo metais atsiradusį ir po karo Vokietijoje suklestėjusį Ostjuden (vok. Rytų žydai, t.y. Rytų fronto teritorijoje gyvenę žydai) diskursą, gyvavusį iki nacių atėjimo į valdžią. Jo pradininkai buvo žydų kilmės vokiečių intelektualai, kaip kareiviai patekę į Rytų frontą, okupuotas vakarinių Rusijos imperijos provincijų – Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos žemes. Čia jie netikėtai atrado autentišką žydišką pasaulį, tradicijas, protėvių papročius ir tikėjimą išlaikiusią bendruomenę, taip besiskiriančią nuo modernių, asimiliuotų Vakarų žydų. Tą bendruomenę kaip sektiną moralinį pavyzdį aukštino sionistinių pažiūrų rašytojai Arnoldas Zweigas, Sammy Gronemannas, su pietizmu ir atjauta jį vaizdavo dailininkai Hermannas Struckas, Jacobas Steinhardtas, Cornelia Gurlitt ir kiti (juos ir Ostjuden diskursą plačiau nagrinėjau savo knygoje „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“). Juos žavėjo žydų bendruomenės dvasinė stiprybė ir kartu pribloškė jos kančios, skurdas. Susidomėjimas Ostjuden pasauliu buvo politinė, kultūrinė aktualija Vokietijoje (jai atliepė ir kitas žymus vilnietis Moi Ver, kurio fotografijų paroda dabar veikia Nacionalinėje dailės galerijoje), o Segallas pažinojo tą pasaulį nuo vaikystės. Jo personažus, tradicinius šeimos santykius, kasdienes religines praktikas, vargingą buitį vaizdavo kūriniuose „Mano seneliai“, „Talmudo mokykla“, „Jaunuolis iš Vilniaus“, „Rabino galva“, „Šeima“, „Amžinieji klajokliai“ ir kt. Jo kūryba rodyta asmeninėje parodoje Hagene 1919 m.; esė parodos katalogui parašė žydų kilmės vokiečių ekspresionizmo rašytojas Theodoras Däubleris (1924 m. aplankęs Vilnių, jis publikavo reportažą, labai pagarbiai atsiliepdamas apie Vilniaus žydus).

Segallo kūrybos stilistika moderni ir tipiška XX a. 2-ojo dešimtmečio vokiečių dailei: joje susipina ekspresionizmas, geometriškai kapotos formos, primityvo raiška; 3-iajame dešimtmetyje atsiranda naujojo daiktiškumo bruožų. Tiek jo tapybos, tiek grafikos kūriniai pasižymi tuo pačiu charakteringu tipažu: deformuotos figūros didelėmis galvomis, mažais kūnais, melancholiška, skausminga veido išraiška. Žmonės, žadinantys empatiją: jautrūs, liūdni, pažeidžiami, nesaugūs. Tarpukario dailės kritika rašė, kad Segallas greta Marko Chagallo yra žymiausias tapytojas, sugebėjęs modernia forma giliai ir įtikinamai perteikti žydiškumo esmę.

Pirmojo pasaulinio karo metais Segallas sukūrė litografiją „Vilnius ir aš“: šalia autoportreto iškyla grėsmingi juodi miesto mūrai, gatvele slenka vos įžiūrimas užguitas žmogelis. Dailininkui Vilnius nebuvo įspūdingos istorinės architektūros, romantizuotos praeities miestas, kokį vaizdavo daugelis jo amžininkų, jam tai buvo niūri, slegianti vargo vieta. Po karo į Vilnių jis nesugrįžo. 1923 m. iš Berlyno persikėlė į Braziliją, kur rado kitokį, saulėtą, karštą pasaulį, iškart buvo palankiai sutiktas kaip naujo, modernaus meno pranašas, gavo užsakymų, įsijungė į tenykščio avangardo gretas. 1925 m. San Paule vedė antrą sykį; Jenny Klabin buvo išsilavinusi, intelektuali, didelį turtą paveldėjusi moteris; šeima pasistatė modernius namus su studija ir gyveno užtikrintai, pasiturimai. 1928–1932 m. juodu praleido modernistų Mekoje Paryžiuje, kur 1931 m. jis surengė asmeninę parodą. Tekstą jos katalogui parašė žydų kilmės prancūzų kritikas Waldemaras George (tas pats, kuris 1937 m. parašė įžangą ir Adomo Galdiko parodos Paryžiuje katalogui).

Braziliškoje Segallo kūryboje atsirado egzotikos, vietinių motyvų, nuo 4-ojo dešimtmečio jis pasuko link klasikinės, nuosaikiai realistinės raiškos, monochrominio, rusvo tapybos kolorito, eksperimentavo tapyboje naudodamas smėlį. Kraupios žinios iš Europos, nacizmas, Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas paskatino dailininką sukurti žymiausias, programines didelių mastelių daugiafigūres kompozicijas „Emigrantų laivas“, „Pogromas“, kurių, tiesa, Vilniaus ekspozicijoje neišvysime. Man parodoje didžiausią įspūdį paliko grafika – nedidelio formato sausos adatos raižiniai iš serijos „Emigrantų laivas“, sukurti 1928–1930 m. laikotarpiu. Ištisas savaites plaukdamas laivu per Atlantą iš Europos, Segallas piešdavo laivo scenas ir sukūrė socialinę, psichologinę denio epopėją: stilinga besilinksminanti pirmos klasės publika gurkšnoja vyną, trečios klasės keleiviai sėdi ant denio ar dėžių, susiglaudę, nuleidę galvas, paskendę ateities nežinioje. Segallas palietė skaudžią XX a. temą – emigracijos fenomeną, masinį priverstinį žmonių kraustymąsi iš savo namų ir tėvynės, sukeltą ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių, nacionalinių kataklizmų. Mane šie dailininko raižiniai sužavėjo savo meistriškumu, formos minimalizmu ir švara, taupiu, precizišku ir kartu šiltu piešiniu. Pirmos klasės buvo ne tik Lasaro Segallo kelionės ir gyvenimas, pirmos klasės yra ir jo kūryba.

Paroda veikia iki kovo 1 d.