Nuo teksto iki objekto

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

 

Pirma grupė labiausiai nutolusi nuo autorinio meno ir yra arčiausiai amato ir mokslo – tai knygų restauravimas ir istorinių įrišimų kopijos bei rekonstrukcijos. Tokiam įrišimui būtinas šimtaprocentinis knygrišystės istorijos išmanymas, praktinė pažintis su senosiomis knygomis, jų išorine architektonika, senosiomis įrišimo ir viršelio apdailos technologijomis. Restauratoriai puikiai žino, kas yra bizantinis įrišas, kuo skiriasi graikiškas siuvimas nuo armėniško, kaip padaromas pergamentinis įrišimas ar prie diržo pakabinama knyga (angl. girdle book), kuo ypatingas renesansinis įrišimas, kuo skiriasi prancūziškas kaptalas nuo vokiško, ruda oda nuo baltos, kada, kur, kokie dekoro raštai ir kokios medžiagos buvo naudojamos, taip pat tūkstančius kitų šio amato istorijos subtilybių. Istorinių įrišimų kopijos, pakartojančios arba konkretų objektą, arba jungiančios grupę savybių, būdingų tam ar kitam istoriniam laikotarpiui, regionui, meistrui ar mokyklai, supažindina mus su praeities pavyzdžiais, o kartu parodo knygrišio meistriškumą. Atsiranda dar viena vertė – juk ne vien patys objektai, bet ir praktiniai seno amato įgūdžiai bei žinios yra saugotina kultūros paveldo dalis. Negana to, anksčiau knygrišystės istoriją rašė knygrišiai, o dabar tą daro restauratoriai, ir daugelis inspiracijų novatoriškiems knygos įrišo sprendimams ateina būtent iš knygų restauravimo srities. Beje, restauravimas, šiandien jau tapęs griežtai reglamentuota moksline disciplina, tarpukario laikotarpiu dar tik mezgė pirmas užuomazgas – knygų (ypač maldaknygių) „remonto“ užsakymų gaudavo visos knygrišių dirbtuvės ir mano minėtas knygrišys šią paslaugą taip pat priskyrė „sortimentinės“ knygrišystės šakai.

 

Kita grupė – tai tradicinis meninis / autorinis knygos įrišimas, skirtas šiuolaikiniams leidiniams. Tradicinis, nes išsaugo įprastą įrišimo funkciją ir knygos formą, nes jame amatas tvirtai remiasi tradicija, nors viršelio apipavidalinimo meninė raiška, jei tik reikia, gali būti moderni (ir apdailos autorinės technikos, ir netradicinės medžiagos, ir šiuolaikiška meninė forma). Tai unikalūs autorinio dizaino viršeliai, tačiau esminė šio įrišimo ypatybė yra akivaizdus įsipareigojimas tarnauti tekstui – saugoti jį, izoliuoti nuo išorinio poveikio, puošti, atskleisti, sustiprinti ir jokiu būdu negali keisti ar užgožti jo, tad čia būtinas kūrybinis kuklumas ir technologinis meistriškumas. Amatas čia gal net svarbiau nei kūryba. Tokiam įrišimui keliami funkcionalumo ir ilgaamžiškumo, tvarumo ir klasikinių knygų estetinės darnos bei kokybės reikalavimai, daroma viskas, kas lemia ilgalaikį knygos naudojimą, lankstų knygos atvertimą, patogų skaitymą ir laikymą, ir šiam tikslui pajungtas kiekvienas įrišimo elementas, todėl čia svarbu ir brangios kokybiškos medžiagos, ir taisyklingai panaudotos sudėtingos technologijos. Tokį įrišimą būtinai dar lydi meniniu bei medžiaginiu požiūriu priderintas apsauginis dėklas ar dėžutė. Tokiuose įrišimuose svarbu net ir tai, kas nesimato – ar priešlapiai ir kaptalai prisiūti ar priklijuoti, kaip sutvirtintos jautriausios vietos, kokie klijai, koks siūlas naudojamas, kaip izoliuota oda nuo popieriaus ir t.t., nes visos įrišimui naudojamos medžiagos vienaip ar kitaip veikia popieriaus senėjimą, taigi lemia knygos, kaip daikto, gyvavimo laiką, todėl visų tų niuansų tokio įrišimo meistras labai paiso.

 

Dėl šių daikto funkcionalumo, amato kanonų ir teksto prioriteto reikalavimų kartais toks įrišimas dar vadinamas bibliofiliniu įrišimu (bibliophile binding) ir, žinoma, taip įrišamos tik vertingo turinio knygos, todėl dažniausiai toks įrišimas žengia drauge su mažo tiražo bibliofiliniais leidiniais ar autorine dailininko knyga, kurioje originalius iliustracijų spaudus lydi puikiai sumaketuotas, rankomis rinktas ir spaustas tekstas, kokybiškas (neretai vardinis rankų darbo) popierius ar net pergamentas ir, žinoma, prabangus (deluxe) įrišimas. Pavyzdžiui, Stéphane Mallarmé „Fauno popietė“, iliustruota Édouardo Manet, įrišta Rose Adlerio, arba Servanteso „Don Kichotas“, iliustruotas Salvadoro Dalí, o įrištas Paulo Bonet, arba Kristijono Donelaičio „Metai“, iliustruoti Vytauto Kazimiero Jonyno, įrišti Tado Lomsargio – juk tai trejopos vertės kūriniai: jie sujungia tris skirtingas meno rūšis bei dar keletą amatų ir iš esmės tampa kai kuo daugiau nei vien tik šių elementų suma. Tokie tobulai išbaigti knygos meno kūriniai medžiojami knygų kolekcionierių ir yra glaudžiai susiję su bibliofiliniais judėjimais. Bibliofilinis įrišimas nenori atkartoti istorinių pavyzdžių, tik remiantis knygrišystės amato istorijos patirtimi siekia kuo patikimiau apsaugoti knygą, todėl dažniausiai čia naudojamas prancūziškas įrišimas. Šis tobuliausias įrišimo būdas galutinai susiformavo XIX a. Prancūzijoje, o didžiausią pakilimą išgyveno art deco laikais. Prancūziškas įrišimas reikalauja tikslumo, tam tikrų žinių ir įgūdžių, nes tai griežtai sunormintas įrišimo konstrukcijos technologinis kanonas, kuris jungia visas tas geriausias ypatybes, kokios tik buvo atrastos ir išplėtotos knygrišystės istorijos raidoje. Jame kiekviena detalė (daugelis jų nė neturi lietuviško pavadinimo) ar veiksmas turi aiškiai apibrėžtas taisykles bei galimus sprendimo variantus. Šį kanoną žino visi meistrai profesionalai, kad ir kur jie būtų: Anglijoje, Ispanijoje, Kanadoje ar Japonijoje. Prancūzišką įrišimą išoriškai atpažinti nesudėtinga, bet geriausia šį aukštąjį pilotažą įvertins galbūt tik kolegos knygrišiai ar prisiekę tokių knygų kolekcionieriai bei tyrėjai.

 

Tačiau, manau, plačiąja prasme šiai grupei galima priskirti ne tik prancūzišką įrišimą, bet ir kitus, tradicinį knygos vaizdą ir funkcionalumą išlaikančius paprastesnius įrišimo būdus (kurie amato požiūriu įprastai rekomenduojami mažesnio svorio knygoms) – Bradel įrišimą, milimetrinį įrišimą (angl. millimeter binding, vok. edelpappband), simplified binding ir kt. Bibliofiliniai įrišimo būdai paplitę visame pasaulyje, jų daugiau ar mažiau rasime bet kurios šalies knygrišystės meno parodose, tačiau, žinoma, ryškiausiai ir nuosekliausiai juos propaguoja prancūzai, livre de artiste ir livre de peintre knygų puoselėtojai.

 

Trečia grupė – tai šiuolaikinė meninė knygrišystė, kurioje įrišimo ir knygos visumos vizualinis meninis konceptas nebijo prilygti ar pranokti knygos turinį, o kartais net visai jo atsisakyti, jei reikia paaukoti funkcionalumą, naudoti kitų meno sričių raiškos priemones bei medžiagas, todėl ji dar vadinama eksperimentine knygrišyste. Ši grupė vienu šonu šliejasi prie bibliofilinio įrišimo, o kitu – prie konceptualaus knygos-objekto meno. Tokiu būdu gali būti įrišta ir įprasta knyga (ar leidinys, ar tušti lapai), ir bet kokie daiktai ar medžiagos be jokio teksto, nes tai daugiau savarankiškas meno kūrinys, kuriame knygrišystė nukreipta ne į autoriaus tekstą, o pati į save. Šitoje grupėje, kitaip nei pirmoje ir antroje, amato kanonas ne griežtai saugomas, o laisvai laužomas. Čia nėra tokių griežtų taisyklių, kūrybinė laisvė ir išradingumas keičia ne tik apipavidalinimą, bet ir įrišimo struktūrą. Todėl neretai būtent įrišimo konstrukcijos analizė, interpretacija bei pateikimas tokiuose knygrišystės kūriniuose yra pagrindinė meninės raiškos priemonė. Ieškoma naujų įrišimo būdų, naudojamos sudėtingos formos, neįprasti deriniai, netradicinės medžiagos. Taip knygos viduje vietoj popieriaus atsiranda stiklas, šienas, mezginiai, plastikas, plunksnos ir t.t. Šiai grupei priklauso ir vadinamasis įrišimo be klijų būdas (non-adhesive bindings), (su)lankstomos knygos, atviros konstrukcijos įrišimas – jie sąlygiškai yra kur kas paprastesni ir iš esmės nereikalauja nei specialių knygrišio įrankių gausos, nei meistrystės įgūdžių, nei ypatingų amato istorijos bei technologijos žinių (nors jų atsiradimui impulsą davė pirmo tūkstantmečio įrišimai, prikelti restauratorių). Tačiau būtent šioje grupėje daugiausia inovacijų. Atsiranda autorinių įrišimo būdų, kai kurie jų netrukus prigyja, tampa visuotinai pripažintais ir plačiai paplitusiais naujais šiuolaikiniais įrišimo būdais. Minkštieji įrišimai (limp binding), dešimtys koptų įrišimo bei ilgojo dygsnio (Coptic; link stitch; long stitch) įrišimo variantų, kryžminės struktūros (crossed structure binding), „svogūninis“ (onion binding), Belgian secret arba three panel binding, japoniškas įrišimas, koncertina, Jean de Gonet įrišimas, dos rapporte įrišimas, leporelo, flag book ir daugelis kitų – visi jie remiasi būtent konstrukciniais savitumais ir skirtumais. Kas lemia tokių įrišimų plitimą ir įvairovę? Kodėl tiek dėmesio knygos (įrišimo) konstrukcijai? Nes konstrukcija lemia knygos atvertimo pobūdį, ilgaamžiškumą, formą, nes norima parodyti, kad tai rankų darbas, nes norima atskleisti amato įvairovę, praplėsti jo ribas ir galimybes, nes iš vienos pusės veikė restauratorių atradimai, o iš kitos – postmodernizmas. Atvirieji įrišimai turi patrauklių teigiamų savybių – greit padaromi, puikiai atsiverčia, suirus lengvai pataisomi, popieriaus negadina klijai, o šiuos įrišimus tobulinant ir panaudojant taurias medžiagas jie neretai įgyja bibliofilinio įrišimo kokybę, estetiką ir vertę (tokie, pavyzdžiui, yra estų darbai, subtilumu ir sumanumu stebinantys pasaulį). Tačiau praktiškai atviras siūlas pažeidžiamesnis, atviri nugarėlės lankai greičiau dyla, intensyviai naudojama knyga gali greičiau išskysti, nugarėlė netekti aiškios formos, tad jie dažnai tvarumu nusileidžia aukščiau minėtiems standiems ir griežtiems bibliofiliniams įrišimams.

 

Nepaisant intensyvaus eksperimentinės knygrišystės meno plitimo, minėti modernizmo laiku susiformavę bibliofilinio įrišimo standartai egzistuoja toliau, nes užima visiškai atskirą nišą. Nėra taip, kad tai būtų vienas po kito einantys to paties reiškinio raidos etapai – tai yra dvi visiškai atskiros meno rūšys, turinčios skirtingus uždavinius ir raiškos priemones ir net kitą gerbėjų būrį. Tad nei jų vertinti pagal tuos pačius kriterijus, nei supriešinti nereikėtų. Nes dažnai eksperimentiniai įrišimai, padėti greta bibliofilinių, atrodo itin drąsūs, įdomūs, „meniški“ ir ekstravagantiški, o bibliofiliniai savo ruožtu – pernelyg lakoniški, nuobodūs ir „paprasti“. Pirmiems kartais nepelnytai priekaištaujama dėl profesionalumo, funkcionalumo ir net meilės knygai stokos, o antriems – dėl konservatyvumo, komerciškumo ar meninio vientisumo trūkumo. Bet stovėdami priešais kūrinį knygrišytės parodoje pirmiausia turime atsakyti sau į klausimą, kuriai grupei regimas darbas galėtų priklausyti, o tik tada, žinodami to žanro ypatybes ir jam keliamus reikalavimus, lyginti ar vertinti. Ir, manau, eksperimentinės knygrišystės kryptys gali kisti, kiek tik nori, tačiau bibliofilinio įrišimo meninės, medžiaginės ir funkcinės darnos standartai nesikeis tol, kol bus popierinė knyga, nes ji remiasi tūkstantmete knygos meno ir amato patirtimi bei vertybėmis.