Daugiau temų

Nina Ronlev

Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija

Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Tadas Blinda – ne vienintelis nusikaltėlis, apie kurį kurtos legendos. Liaudžiai patinka kieti vyrukai, todėl šiuolaikiniai „razbainikai“ taip pat gana greitai pavirsta beveik didvyriais. Aną dieną perjungdamas kanalus keliskart išgirdau narkotikų barono ir žiauraus žudiko Pablo Escobaro pavardę.

Ruta Bloshtein

Veiksmu, raštu ir žodžiu

Komentaro autorė – vilnietė, aktyvi mažos Vilniaus žydų ortodoksų bendruomenės narė, ilgus metus dirbanti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje. Ji yra ir tarptautinės peticijos Senosioms Vilniaus žydų (Piromonto) kapinėms išsaugoti rengėja.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Kartojote kaip mantrą gerovės valstybės sampratą. Tokioje valstybėje yra kiekvienam prieinami pigūs butai, prieinamos ligoninės, tikrai nemokama sveikatos apsauga ir edukacija. Gerovės valstybėje kiekvienas jaučiasi saugus gatvėje ir netampa dešiniųjų fanatikų mušimo ar patyčių auka (...)“, – taip atsakydamas į ministro pirmininko kalbą Seime kalbėjo jaunas politikas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kartais ir pats nustembu, kiek puikių siužetų voliojasi po lietuvių kinematografininkų kojomis, bet šie jų nepastebi ir žvalgosi į skarotų eglių viršūnes ar klajoja po pasaulį, ieškodami degradavusių personažų. Posakis „kaip kine“ vis labiau neatitinka realybės. Greit sakysime „kaip gyvenime“, norėdami pagirti filmo kūrėjų fantaziją.

Gražina Mareckaitė

Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. Sudarytoja Jūratė Gudaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, 2 t.

1918 m. vasario 16 d. Aktas, skelbiantis Lietuvos Nepriklausomos valstybės „su sostine Vilniuje“ gimimą, nuvilnijo tartum rago balsas, šaukiantis lietuvius, karo ir politinių represijų išblaškytus po visą carinę imperiją, sugrįžti į senąjį Gedimino miestą. Taip pat ir sėslūs šių žemių gyventojai buvo raginami atsitiesti ieškodami tiesos ir šviesos kelių, apsidairyti platesnėje erdvėje – permainos žengė kartu su Europos „tautų pavasariu“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pamaniau, kad būtų visai smagu atsidurti Morteno Tyldumo filmo „Pakeleiviai“ (LNK, 17 d. 21.45) herojų, kosminiu laivu skrendančių į naują planetą, kuri taps jų naujaisiais namais, vietoje. Nugrimzdęs dirbtinai sukeltame sapne – nesibaigiančiame „čia ir dabar“, skrendi sau kelis šimtus metų ir apie nieką negalvoji. Bet kine net tobuli planai pasmerkti žlugti.

Nina Ronlev

Koks „Neringos“ kavinės interjero likimas

Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.

Ingrida Ragelskienė

„Kaime nėra Wi-Fi“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Spektaklių vaikams pasiūlos stygius Vilniuje pamažu įgauna katastrofos mastą – teko konstatuoti stebint gausybę žiūrovų, šturmuojančių Vilniaus teatro „Lėlė“ Palėpės salę. Vis dėlto kas metai vis vangiau vaikams spektaklius statantys valstybiniai teatrai, rekonstrukcijai uždarytas didysis Lietuvos teatras, kuriantis vaikams, – Keistuolių teatras bei pastaraisiais metais stulbinamai atjaunėjusi „Lėlė“, bent kol kas žiūrovams galinti pasiūlyti tik dvi mažąsias sales, leidžia teigti, kad teatrinių premjerų vaikams sostinėje sumažėjo daugiau nei perpus.

Karina Simonson

Afrikos šalių paviljonai 58-ojoje Venecijos bienalėje

Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.