Neapsnigtą žiemą pasukus link Matuizų, būna toks laiko tarpsnis, kai tavo automobilis lieka vienas kelyje. Nieko nėra nei priekyje, nei už tavęs. Iš šonų – tavo skrodžiamas miškas ir netikėtai išlindusio briedžio grėsmė. Baugi palaima. Spusteliu radijo mygtuką. Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.... Išjungiu. O gal tik mano smegenys atsijungia, sukrėstos pritemdyto peizažo ir griausmingai skelbiamos ateities kontrasto.
Visai tautai verkiant reikia išganymo, bet laikas čia per tirštas, joks mesijas jo neišmėš. Ekranus braukiantys pirštai ieško ateities – gal šitas tekstas viską paaiškins, gal šitas vaizdas nuneš kitur. Gal. Kitas paaiškins. Kitas nuneš. Kitur. Gal... Berašant į miegamojo langą pataikė saulė ir griebė monitorių – vietoj raidžių matau oranžinį blyną ir galvos šešėlį. Einu į virtuvę kavos, bet liko tik kelios pupelės. Atsivežtoji iš Niujorko French roast neskani, nebent kas mėgsta gilių kavą (kreipkitės, atiduosiu). Tik dabar išgirstu, kad lauke kaukši plaktukai, žviegia grąžtai – jau penkerius metus tokie įprasti kaip praūkiantys troleibusai. Vieni statybininkai virina būsimo daugiabučių kvartalo karkasą, kiti perdenginėja devyniolikto amžiaus namo stogą. Nepastebėjau, kada į jo viršutinį aukštą atsikraustė vyras su dideliais paveikslais. Vakarais pro penkis arkinius langus sužiūra nutapyti veidai, o tamsus siluetas vaikšto iš vieno galo į kitą. Tas butas egzistuoja tik naktį, nes dienomis languose tuščia.
Žvilgsnis sminga į trijų konteinerių gelmes. Kasdien čia ateina toks ne itin apdriskęs barzdočius. Panaršo, ištraukia kažką ir iškart valgo. Vėl panaršo, ištraukia ir valgo. Trupiniai byra į barzdą, riebalai varva ant languoto švarko. Mane pykina, bet negaliu atitraukti akių. Virš manęs zirzdama prasuka krano strėlė. Apačioje mirksi mėlyni ir raudoni švyturėliai – prie kavinės suglaudę nosis policijos ir greitosios automobiliai. Policijos numeris klausia KUR. Greitoji žada Atkurtai Lietuvai įkvėpti ateities. Įkvepiu. Išmetamosios dujos ir kūrenamų kėdžių dūmai. Vėjas atneša geležinkelį, šlapią betoną ir surūgusius drabužius. Krano strėlė vėl prasuka. Skaičiuoja laiką iki ateities, kuri bus dar aitresnė, dar skubriau išvaikys paskutinius komunalkių palikuonis, raudonais kryžiais jau pažymėtas liepų pamėkles pakeis liaunais sodinukais. Ar tai ir bus išganymas? Ne man. Prisimerkusi matau to būsimo kvartalo vietoje sodą, būtiną Sodų gatvei, siunčiantį medaus aromatą ir vėsą, apraizgiusį aklinas pastatų sienas gebenėmis, raganėmis, vynuogėmis, o kiemus – šešėliais. Vaizdas blyksteli ir išblėsta. Išganymo geriau ieškosiu ne laike, o erdvėje.
Šiemet išmokau vairuoti automobilį. Aš! Senamiesčio godos nutolsta, kai leki Tūkstantmečio gatve, kuri virsta Oslo, tada suki į Vakarinį aplinkkelį, Ukmergės gatvę, Geležinio Vilko... Keliais judesiais apjuosi miestą, suverži blizgančius biurus, perkūnkiemius, automobilių salonus, prekybcentrių dėžes. Daubą, kur kadaise stovėjo senamiestis, užliejo jūra, priartėjusi ištirpus ledynams. Kyšo tik bokštai su kryžiais, tarsi žymintys paskendusias kapines. Nuo kalvų čia atplaukiame laivais. Nors automobiliai kaunasi dėl vietos, varžosi dėl pirmenybės, jie solidarūs prieš kitas judėjimo formas. Dabar jau matau ne spalvas, bet personažus. Įžūlūs BMW. Bukagalviai audi. Tamsiai bezdantys opeliai. Į nieką nekreipiantys dėmesio fordai. Savimi pasitikintys leksus visureigiai. Juodi oligarchų laivai – nenusakomos markės. Mandagios tojotos. Tai – aš. Mėginanti nuspėti kitų klaidas ir nelįsti, kur nereikia. Mintys – tik čia ir dabar: „(...) kai žiūri teisingai, beveik beribis ir amžinas“ (Carl Denis).
Oda aptrauktą vairą suku į kairę, paskui vėl į kairę, per duobes nusileidžiu į slėnį ir štai – mano kuklusis lentomis apkaltas vagonėlis tarp pušų. Paleidžiu šunis – baltą ir juodą. Iš džiaugsmo jie susipina į vizgų in ir jang. Pribėgę prie dubenėlio, palaižo užšalusį vandenį. Tvenkinį dengiančiame ledo sluoksnyje – properšų žvaigždės. Kažkas kvėpuoja? Tylu. Tik šunų lekavimas. Vasarą čia kurkdavo varlė – vakarais aidėdavo visame slėnyje. Paskui ją tikriausiai suėdė žaltys, kuris vinguriuodamas šalia manęs plaukdavo aplink „ežerą“. Kas vakarą užlipdavau ant plokščio akmens ir žiūrėdavau, kaip raustanti saulė grimzta į kviečių lauką. Naktį trijų kilometrų spinduliu čia būnu tik aš ir šunys. Kai šviečia pilnatis, mano slėnis tampa teatrališkai rimtas. Už septynių kilometrų pravažiuoja traukinys, o gal krūmuose knisasi šernas – kai tyla spengia, neatskirsi. Kaip ir pirmadienis čia niekuo nesiskiria nuo sekmadienio. Visiškai niekuo. Jokia ateitis čia neateina. Žolės, gervuogės ir rūgštynės daro tą patį, ką ir vakar. Po truputį auga, bet taip, kad viskas atrodytų kaip buvę, kad amžino sugrįžimo mitas pasitvirtintų. Ateina tik Juozas, nešinas krepšiu grybų, net kai jų miške nebūna. „Imk, – sako, – aš vėl miškan eisiu, tuščiam lengviau.“ Išverdu jam arbatos, o jis, kaip tos žolės, man pasakoja vis tą pačią virtinę istorijų apie inžinerijos mokslus, darbą statybose, traumą, pavogtą dviratį, sudegusį namą, atstatytą namą, kalnelį, kur akmeniniai antkapiai apsimeta nukirstais medžiais, ir vietą, iš kurios vaizdas gražiausias. Išeina tik tada, kai pasakau, kad einu pjauti žolės.
Paaiškėja, kad negaliu ilgai taip būti – nesitikėdama nieko naujo, net Borgeso „Naujojo laiko atmetimo“. Bet galiu sėsti į automobilį ir išvažiuoti atgal į laukimo pritvinkusį miestą. Važiuojant pro Paluknio aerodromą, lygiagrečiai leidžiasi lėktuvėlis. Viena mano pažįstama mokosi skraidyti, pagauti vėjo sroves, iš arčiau apžiūrėti debesis. Kai greičiai susilygina, mudvi stovime vietoje, o žemė pasislenka. Pakibus laike, į ateitį galima peršokti.
Kaip lapkritį peršokau į Niujorką. Tiesa, ten – mūsų laikrodžių praeitis. Niujorke miegodavau išjungusi telefono garsą, nes pirmąją naktį nesiliovė skambučiai iš Vilniaus: ar ateisi į posėdį? Kada bus straipsnis? Ar paskaita vyks? Neateisiu. Nebus. Nevyks. Kai jūs iš posėdžio jau linguojate namo, einu Bruklino tiltu. Medinėmis jo grindimis į darbą lekia dviratininkai. Sibirinio šalčio sustingdyta saulė laiko įtempusi plieninius lynus, duriančius dviem neogotikinėms arkoms į tarpuakį. Įžengusi į Manhataną, atsiduriu filme, kur „tą dieną po rytojaus“ pypsinčių automobilių srautą užlies pakilęs vandenynas. Dangoraižiai sutrumpės. Jau dabar jie atrodo kaip ledkalniai, suplaukę pagedėti aplink dvi juodas duobes dvynes. Į jas liejasi vanduo, niekada jų neužpildysiantis – tokie gilūs tie dūriai į žemės gelmes.
Gal dėl jų pranešimai metro ir kelte, kuriuo plaukiu į Steiteno salą, baigiami palinkėjimu: be safe. Būkite saugūs ten, kur pati būtis nesaugi, nes bet kada galite atsidurti tarp kapitalizmo atliekų. Tas rūpestis nereikalingais žmonėmis keistas, kol nesupranti, jog tai skirta vienas kitam. Niekas nepasirūpins „iš viršaus“, sraigtasparniais neatskris jokie išganytojai. You guys, coming or leaving? – kavinėje klausia tamsiaodė barmenė su nykštuko kepure. Mudu su kolega filosofu vis dar tampome lagaminus. Just coming. Nors aiškiai svetimi, bet savi.
Iš kelto fotografuodama Laisvės statulą jaučiuosi kaip tie praeities imigrantai, atplaukę laivais iš savo gryčių italijose, airijose ir lietuvose, artėjantys link tiesiai iš jūros išdygusio dangoraižių miško, kuriame prakirstos aveniu veda į niekur. Nes likti reikėjo čia, kur tvėrėsi ateitis. Nesistebiu, kad jos įkvėpę Jonas ir Adolfas Mekai nebenorėjo važiuoti toliau, į Čikagą. Tuomet jie dar matė visų pasaulio dangoraižių originalus, apsimetusius Venecijos bokštais. Vienas net užsidėjo Halikarnaso mauzoliejaus piramidę, kad pasaulio stebuklas būtų labiau įtikinamas. Už tų pirmųjų dar mūrinių, banguojančių dangoraižių natūraliai iškils dar aukštesni stikliniai, kartais tokie siauri, kad durs kaip adatos. Nesaugūs rizikuoja, saugūs nebekuria ateities.
Šešias dienas myniau plačiuosius Niujorko šaligatvius kartu su minia, kurios batus fotografavo Lisette Model. Norėjau patekti į Hanso Hacke’s konceptualų eksperimentą, bet pavėlavau maždaug keturiasdešimt metų. Užtat Grinvičo kaime radau aptvertą „Laiko peizažą“. 1965 m. menininkas Alanas Sonfistas nedideliame plotelyje atkūrė šios salos pelkinę augmeniją, čia klestėjusią prieš atvykstant olandams. Etapais sodino beržus, ąžuolus, uosius, raudonuosius kedrus, juodąsias vyšnias, lazdynus, Virginijos vijoklius, kiečius, astrus, fitolakas... Daugtaškyje – dabar jau susiraizgę brūzgynai. Vizualiai jie nelabai skiriasi nuo to, kas auga mano slėnyje kitoje pasaulio pusėje. Gal tik aš neturiu kedrų ir nuodingųjų fitolakų. Laiko peizaže irgi viskas keistųsi, bet keistųsi per lėtai. Atrodytų, kad pirmadienis nesiskiria nuo sekmadienio. Vien tam, kad atmestum šitą laiko atmetimą, reiktų iškasti pelkėje duobę ir pastatyti kokį dangoraižį. Paskui kitą – aukštesnį. O viduryje įkurdinti Times Square – Laikų aikštę, kur atgiję paveikslai kviečia rinktis kitokias ateitis.
Jie nebuvo tikri keliautojai – jie išvykdavo tam, kad grįžtų, sako Olga Tokarczuk – apie mane. Kas yra ateitis? Nežinomybės amalgama, į kurią susilydo patirtys, svajonės ir vėlesnės mintys. Ypač tos, kurios praeičiai priekaištauja: ar aš tau nesakiau? Ar nesakiau, kad pagaliau pamačius tikrųjų dangoraižių miestą pasaulis susitrauks, o laiko juostos susiaurės, virs laiko plaukais ar bent jau dredais? Ar nesakiau, kad užtvertas Reformatų parkas, iškirsti medžiai, naujų namų prigrūsti kiemai ir užterštos panoramos skaudės mažiau, kai galėsi iš čia bet kada pabėgti greitkeliais? Ar nesakiau, kad augalai ir slėniai yra tik prieglobstis, o ne tikslas, tik beribė ir amžina dabartis, o ne išganymas, tik scena ateities projektams ir nieko daugiau? Ar aš tau nesakiau?
Nesakei. Negirdėjau, nes jau taip pripratau prie šito garso. Be to, visai gerai pabūti ten, kur viskas liks kaip buvę. Visai gerai, kad bent kas nors nesiveržia atsinaujinti.
