Jauni režisieriai, norėdami kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas problemas, vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas. Tai suprantama – jie užaugo su animaciniais filmais, kurie tapo, sakyčiau, grėsmingu masinio vartojimo produktu. Ivanas I. Tverdovskis priskiriamas prie tų kūrėjų, su kuriais siejama kino ateitis. Jis debiutavo pilnametražiu filmu būdamas dvidešimt šešerių – pasakojimas apie mokinius „su nukrypimais“ „Korekcijos klasė“ apkeliavo šimtus kino festivalių. Antrame režisieriaus filme „Zoologija“ jau atsirado pasakiškas „nukrypimas“: pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išaugo uodega. Buvimas kitokiam leidžia įdėmiau pažvelgti į pasaulį, užaštrina jo problemas, tad šiuo principu Tverdovskis pasinaudojo ir kartu su lietuviais kurtame filme „Šoklys“ („LRT Plius“, 16 d. 21.30).
Originalus filmo pavadinimas „Podbrosy“ – naujadaras, kuriame susiliejantys „pamestinuko“, „atliekų“ ir „tyčia pamesto daikto“ sąvokų atspalviai tiksliai atspindi filmo mintį. Ją pabaigoje dar ir žodžiais suformuluoja Maksimo Vitorgano personažas – turtingas žmogus, kurį siekiama sukompromituoti imituojant automobilio avariją. Mintis paprasta: arba tu naudojiesi kitais, arba kiti naudojasi tavimi. Šią tiesą jis išrėžia Denisui (Denis Vlasenka), skausmo nejaučiančiam paaugliui, kurį mama, trisdešimtmetė Oksana, staiga atsiima iš vaikų namų. Iš pradžių vaikinui patinka šokinėti po automobiliais, vaidinti auką, dalyvauti teismo procesuose, meluoti juose, nes ir atlygis geras, ir mama patenkinta. Tačiau viskas keičiasi, kai kartą Denisui nepasiseka. Tada jis supranta, kad juo naudojasi visi: mama, jos draugai – teisėjai, prokurorai, policininkai, greitosios pagalbos gydytoja.
Tverdovskis kuria šiuolaikinės Rusijos – nusikalstamos, korumpuotos, beširdės valstybės – metaforą. Režisierius kaip įmanydamas sutirština spalvas ir rodo beveik pasakišką sceneriją. Iš šviesos nutviekstų vaikų namų Denisas patenka į tamsią Maskvą, kur, regis, niekad neišaušta rytas, kur visi meluoja ir žaidžia savo žaidimus, o patekusieji į teisiamųjų suolą yra iškart pasmerkiami.
Destinas Danielis Crettonas filme „Stiklo pilis“ (TV1, 15 d. 21 val.) taip pat rodo netradicinę brendimo istoriją, ir nors pasakos motyvas iškeltas į pavadinimą, metaforų nebus. Man regis, „Stiklo pilis“ – vienas tų filmų (arba knygų), kuriuose suaugę vaikai, padedami senelio Freudo, suvedinėja sąskaitas su savo tėvais. Žanetės (Brie Larson) vaikystė prabėgo tėvams kraustantis iš vienos vietos į kitą. Tėvas (Woody Harrelson) svajojo pastatyti stiklo pilį ir daug gėrė. Mama (Naomi Watts) visą energiją skyrė tapybai, o ne keturiems vaikams. Po daugelio metų Žanetė nusprendžia pažvelgti atgal ir išsiaiškinti, kur glūdi jos traumų priežastis.
Traumų gali būti įvairių. Štai Rico Romano Waugh filmo „Mirtinas šūvis“ (TV3, 18 d. 22 val.) herojus Jakobas (Nikolaj Coster-Waldau) turėjo viską – namus, šeimą, karjerą. Bet girtas sukėlė avariją, per kurią žuvo draugas, ir pateko į kalėjimą. Ten jo laukė paprastas pasirinkimas – tapti auka ar kovotoju. Jis pasirinko antrąjį kelią, bet išėjęs iš kalėjimo jau nebegalės grįžti į šeimą, nes bijo jai tapti grėsme. Waugh pasakoja istoriją, pasitelkdamas du lygiagrečius laiko sluoksnius, ir tai kliudo sekti dvasinę bei emocinę jo herojaus kelionę, kuri ir yra pagrindinė filmo tema.
„Karaliaus kalba“ išgarsėjusio Tomo Hooperio filmo „Danų mergina“ („LRT Plius“, 19 d. 21.30) veikėjai – dailininkai Einaras ir Gerda Wegeneriai – neišgalvoti: 1926 m. jie gyveno Kopenhagoje. Filme Eddie Redmayne’o ir Alicios Vikander suvaidinta pora kartu tapo, bendrauja su draugais ir nuoširdžiai myli vienas kitą. Tačiau kai žmonos paskatintas jai pozuoti ir persirengęs moteriškais drabužiais Einaras pasivadina Lili, atsiranda „kita moteris“. Lili vis labiau pradeda gyventi savo gyvenimą, ir tai negali neveikti poros santykių. Persikėlus į Paryžių problama tik paaštrėja, nes Einaras ir Gerda vis dar myli vienas kitą ir nežino, ką daryti.
Regis, ir Hooperis neapsisprendė, kas jam rūpi labiau: papasakoti apie epochą, kurioje prasidėjo pirmosios lyties keitimo operacijos, ar dalyvauti šių dienų diskusijose apie lytį, parodyti, kokių sunkumų sulaukia panašūs žmonės, ar pasakoti apie meilę. Kita vertus, „Danų merginos“ ištarmė aiški ir paprasta: filmas šlovina Gerdos Wegener pasiaukojimą. Supratusi, kad neteko vyro, nors jis gyvas ir yra šalia, Gerda nesipriešina permainoms. Ji aukojasi, kad padėtų Lili tapti savimi. Gal ką nors toks pasirinkimas ir įkvepia, bet niekam jo nelinkėčiau.
Jūsų – Jonas Ūbis
