Vilniaus „danse macabre“ centras

2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a. (reikia nepamiršti, kad kapai ir antkapiai yra du skirtingi dalykai; sovietai įvairioms statyboms pavogė visus antkapius, kurių vis pasirodo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje).

Daugiau apie Senųjų Vilniaus Piramonto (Šnipiškių) žydų kapinių svarbą ir istoriją galite paskaityti jas tyrinėjančio profesoriaus Sido Leimano straipsnyje.

Keturis dešimtmečius aktyviai veikę Sporto rūmai galiausiai buvo uždaryti 2008 m. dėl prastos pastato būklės. Šie rūmai – akis badantis sovietinės architektūros pavyzdys, juos derėtų nugriauti (ir, žinoma, bet kokie teigiančiųjų, neva tai mūsų nacionalinio paveldo objektas, argumentai turi būti atmesti, tokie argumentai netinka gyvai ir veikliai XXI a. Europos šalies pilietinei visuomenei).

Mūsų moderniame demokratiškame pasaulyje tokios institucijos kaip ES, NATO ir kt. vertina valstybes pagal tai, kaip jos sugeba suteikti lygias teises visiems žmonėms, visoms etninėms bei religinėms grupėms. Tai, ko nedarytume su 500 metų senumo lietuviškomis kapinėmis, neturėtume daryti ir su Senosiomis žydų – jos galėtų būti atkurtos su meile ir rūpesčiu taip, kaip buvo atkurtos Frankfurto Senosios žydų kapinės arba Vilniaus Bernardinų ir Rasų kapinės, nešti šaliai garbę ir prestižą.

Apie sovietų idėją sunaikinti Senąsias žydų kapines gerai žinoma ir daug kalbėta, bet tai niekaip nepateisina posovietinių mažos statytojų grupelės ir juos „įgalinančių“ žydų – kurie irgi vienaip ar kitaip pasipelnys iš šio projekto – argumentų XXI amžiuje. Pats pelno siekis nėra nieko blogo, bet siekis pasipelnyti rengiant pasilinksminimus ir sporto renginius kapinėse – paprasčiausiai nesveika, makabriška idėja. Ji skamba dar makabriškiau pagalvojus, kad taip tikrai nebūtų, jei tai būtų lietuvių kapinės, kuriose jau pusę tūkstantmečio ilsisi tautos didvyriai ir didžios moterys. Dabartinio projekto kūrėjų, atrodo, nevaržo nei religinės ar moralinės normos, nei pagarba bejėgiams, nutildytiesiems ir sunaikintiesiems, nei asmeniniai išgyvenimai laidojant mylimus savo artimuosius, nekalbant jau apie didžią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės litvakų tradiciją, taip brutaliai nutrauktą nacių ir jų kolaborantų. Ir to dar negana – jie randa pagalbininkų ir tarp žydų, kad pateisintų „šokius ant žydų kapų“ (šia fraze situaciją apibūdino vienas paskutinių dar gyvų Holokaustą išgyvenusių vilniečių, https://blogs.timesofisrael.com/dancing-on-jewish-graves-in-vilna/).

Be to, tikintiesiems tautų lygybė reiškia ir lygią pagarbą įvairių tikėjimų dvasinėms bei laidojimo tradicijoms. Mirusiųjų prisikėlimu ir laidojimo vietos išskirtinumu tikima ir krikščionybėje, ir judaizme, ir islame. Ar gali save tikru krikščionimi vadinti tas, kuris sako: „Bet tai galioja tik mums“? Sporto rūmų restauracija į naująjį Kongresų centrą turėtų būti stabdoma jau vien todėl, kad pastatas stovi ant kapinių – teritorijos, pašvęstos mirusiesiems, kurioje jie laidoti tikint jų kūnų prisikėlimu naujam gyvenimui.

Visi litvakų rabinai ir rabinų organizacijos apskritai nepritaria vienos Londone įsikūrusios grupės, pasivadinusios „Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu“ (CPJCE: Committee for the Preservation of Jewish Cemeteries in Europe), sprendimams.  47 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio pasirašė tarptautinę protesto peticiją. Simonas Gurevičius, išrinktas 2,2 tūkst. Lietuvos piliečiams žydams atstovaujančios Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku, 2018 m. kovą „New York Times“ sakė: „Sovietai Sporto rūmus toje vietoje pastatė neatsitiktinai, tai buvo jų antisemitinės žydų kapų naikinimo programos dalis... Ar sovietinė priespauda yra ta paveldo dalis, kurią norime išsaugoti?“

Iš sovietinę gulagų sistemą išgyvenusių žmonių atsiminimų žinome, kad tie, kurie mirdavo nuo bado, šalčio ir alinančio vergiško darbo milžiniškuose statybų projektuose, buvo anonimiškai užkasami pakelėse ar prie geležinkelio – mums tai atrodo neatleistinas nusikaltimas žmogiškumui. Kasmet Lietuva parengia ir iškiliai išsiunčia jaunų žmonių grupę į buvusios Sovietų Sąjungos Rytus lankyti ir pagerbti ten palaidotų tremtinių kapų. „Misija Sibiras“ kasmet vaidina vis svarbesnį vaidmenį nacionalinėje jaunimo švietimo politikoje. Kilniame „Misijos Sibiro“ kontekste įrenginėti pasilinksminimų centrą ant žydų kapų Vilniaus centre – nusikaltimas ateities kartų savimonei.

Nesilaikydami sąžiningos moralės normų, rizikuojame imti nebesuprasti, kas gyvenime svarbiausia ir ko vertas civilizuotas žmonių sugyvenimas. Gyvendami nuolat keičiamės, bet galiausiai juk ateis laikas, kai mūsų nebebus. Pasilikusieji klaus apie mus – ką darėme, su kokia viltimi mirėme, kaip laidojome kitus ir kaip elgėmės su jų kapais? Jei dabar leistume viešai paniekinti žydų kapus mūsų įkvepiančios sostinės širdyje, randas, kurį mūsų tautos savimonėje paliktų ši gili žaizda, būtų neišgydomas, o mūsų priešams į rankas būtų įduoti geriausi ginklai.

Labiausiai stebina Sporto rūmų pertvarkos projekto rengėjų aiškinimai, kad Senosios kapinės bus „pagerbtos“ papildoma lentele ir paminklu ant pievutės priešais Kongresų centrą! Tūkstančiai žmonių palaidoti teritorijoje aplink Sporto rūmus, įskaitant ir pastato pamatus, kurių betonas sumaišytas su kaulais. Sovietams pastačius Sporto rūmus, palaikai niekur nedingo, tad tai yra kapinės tikrąja to žodžio prasme. Nemeluokime patys sau: papildomos atminimo ar „įamžinimo“ lentelės tikrai nėra šios situacijos sprendimas. Šis projektas niekaip nesuderinamas su nuoširdumu, sąžine, gera valia ir pasitikėjimu vieni kitais.

Pastatą reikia nugriauti. Lietuvos ir jos sostinės žmonės nusipelno naujo, gražaus, tviskančio Kongresų centro be moralinės dėmės – tokio, kuris neštų mums ir žmonėms iš visų pasaulio kampelių vien džiaugsmą ir pasididžiavimą. Šie ateities planai neturėtų būti aukojami dėl godžių statybininkų, politikų ir „įperkamų žydų“. Minėtos rabinų grupelės iš Londono veiklą šiuo metu jau tiria Jungtinės Karalystės teisėsauga bei Izraelio rabinato aukštasis teismas Jeruzalėje. Žiniasklaida jau pranešė ir apie Vilniuje iškeltą teismo bylą, kurioje daugiau nei šimtas žmonių pateikė pareiškimus, prašydami apsaugoti jų giminės kapus.

Vilniaus miestas stovi labai gražioje vietoje. Kam mums draskyti žydų kapines, niekinti ir naikinti žmonių palaikus? Naujajam Kongresų centrui Vilniuje yra tiek puikių vietų, nepalyginamai geresnių nei Senosios žydų kapinės! Kas trukdo paskelbti viešą architektų ir urbanistų konkursą būsimam moderniausiam Kongresų centrui, tapsiančiam ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos pasididžiavimo objektu?

Turime nuostabią galimybę parodyti Lietuvą ir jos amžinąją sostinę Vilnių kaip išdidumo ir civilizuoto žmonių sugyvenimo pavyzdį visam pasauliui. Čiupkime ją abiem rankomis.

Julius Norvila,
Vilniaus Piramonto (Šnipiškių) kapinių išsaugojimo komiteto pirmininkas