Irkluoti savo valtį

Louisa May Alcott (1832–1888) – viena iš moterų literatūros pionierių. Į istoriją ji įėjo kaip sentimentalaus romano, skirto paauglėms, „Mažosios moterys“ autorė, tačiau pažvelgus į rašytojos biografiją gali pasirodyti, kad Alcott visai galėtų būti ir mūsų amžininkė. „Mažosios moterys“ išėjo 1868 m. ir dabar knyga atrodo senamadiška, bet pagrindinė jos herojė Džo Marč nuolat patenka į mėgstamiausių moterų personažų sąrašus. Simone de Beauvoir yra prisipažinusi, kad „aistringai susitapatino su intelektualiąja Džo“, svarbiausia JAV feministė Gloria Steinem tvirtino, kad jos dėka pati tapo rašytoja, J.K. Rowling sakė: „Sunku pervertinti, ką ji reiškė mažai, negražiai mergaitei Jo, kuri turėjo temperamentą ir ambicijų rašyti.“

Alcott pasakojo apie brendimą ir prisitaikymą prie lūkesčių, su kuriais visuomenė sieja moteris, ir maištą prieš tuos lūkesčius, apie seserystę, apie tai, kaip suderinti poreikį būti nepriklausomai ir būti mylimai. Knyga išversta į daugybę kalbų, pagal ją sukurtas Brodvėjaus miuziklas, opera ir net manga, ji ne kartą ekranizuota, pagrindinę heroję kine įkūnijo Katharine Hepburn, Elizabeth Tylor, Winona Ryder, o naujausiame Gretos Gerwig filme – Saoirse Ronan.

Dienoraštyje trisdešimt penkerių Alcott rašė: „Niekad nemėgau merginų ir nepažinojau daugiau jų, tik savo seseris, bet mūsų keisti žaidimai ir patirtis galėtų būti įdomūs, nors tuo abejoju.“ Būsimoji rašytoja gimė rašytojo, pedagogo Amoso Bronsono Alcotto ir sufražistės Abigail May šeimoje. Kai mergaitei sukako dveji, tėvas Bostone įkūrė eksperimentinę mokyklą „Temple School“ ir prisidėjo prie transcendentalistų Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau. Alcotto metodai tais laikais atrodė ekscentriški: pirmenybę jis teikė Sokrato mokymo būdui – dialogui, manė, kad mokytis skatina sužadintas natūralus smalsumas, mokykloje nebuvo naudojamos rykštės, joje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Tačiau pasirodžius knygai „Conversations with Children on the Gospels“ (1836), kurioje Alcottas aprašė mokykloje naudojamus metodus, kilo skandalas, mat paaiškėjo, kad su vaikais kalbamasi ir apie nėštumą ar pastojimą. Alcottas buvo pavadintas pamišėliu, o tėvai ėmė atsiimti savo vaikus iš mokyklos po to, kai į ją buvo priimta juodaodė mergaitė.

Mokyklą teko uždaryti, Alcottams liko milžiniška skola. Šeima skurdo, bet tėvas nedirbo, nes negalėjo priimti jo moralinių nuostatų neatitinkančio darbo, o atitinkančio vis nepasitaikė. Tada Alcottai persikėlė į transcendentalistų įsteigtą komuną „Fruitlands“. Gyvenimo taisyklės joje buvo griežtos, šeima maitinosi duona, riešutais, obuoliais ir avižų koše. Buvo neetiška naudotis avių vilna ir vergų auginama medvilne, tad liko tik linas, nelabai tinkantis prie Naujosios Anglijos žiemų. Tada Louisai buvo dešimt. Vėliau tuos metus ji aprašys „Transcendentinėje avižų košėje“ („Transcendental Wild Oats“). Komunoje šeima ilgai neištvėrė, grįžo į miestą, bet Alcottas susirgo depresija ir atsisakė valgyti. Žmonai vos pavyko jį įtikinti, kad turi dėl ko gyventi. Beje, Louisą taip pat mokė tėvas, didelės įtakos jai turėjo šeimos draugai – Thoreau, Nathanielis Hawtorne’as, Margaret Fuller.

Louisa anksti pradėjo dirbti – buvo guvernantė, mokytoja, siuvėja. Kaip ir kitos trys seserys – jos visos išlaikė tėvus. Louisa nuo mažens žavėjosi literatūra, rašė pjeses namų teatrui, būdama dvidešimt dvejų išleido pirmą knygą „Pasakėčios apie gėles“ („Flower Fables“), kurią sudarė Emersono dukteriai parašyti pasakojimai.

Pilietinio karo metais Louisa dirbo slauge savanore Džordžtauno karo ligoninėje. Su šia patirtimi susijęs ir pirmasis dėmėsio vertas jos kūrinys „Ligoninės užrašai“, į kurį buvo sudėti iš ligoninės artimiesiems rašyti laiškai. Netrukus Louisa gavo pasiūlymą lydėti turtingą ponią po Europą. Ten „sena pana“ (ji dukart atmetė siūlymus tekėti) vadinta trisdešimt trejų moteris įsimylėjo, nors dienoraštyje prieš tai rašė: „Noriu būti sena pana ir pati irkluoti savo valtį.“

Kai būdavo klausiama, ar tikrai egzistavo turtingas Marčų šeimos kaimynas Loris, rašytoja atsakydavo, kad į šį personažą sudėjo kelis pažįstamus, bet daugiausia jame iš Ladislaus Wiśniewskio, su kuriuo susipažino Šveicarijoje. Dvylika metų jaunesnis pianistas paliko Lenkiją, kai buvo numalšintas 1863-iųjų sukilimas.

Beje, po „Fruitlands“ Alcottus išgelbėjo Emersonas. Paveldėjęs daug pinigų jis galėjo sau leisti padėti skurstantiems vienminčiams. Alcottams jis padėjo nusipirkti namą Konkorde, netoli Bostono. Ten Louisa praleido ketverius laimingiausius gyvenimo metus. Tą namą ji įamžino ir knygoje „Mažosios moterys“. Leidėjas užsakė Alcott knygą paauglėms, ji ėmėsi nenoriai, bet greit įsitraukė. Rašė kasdien po 14 valandų, pasak jos biografės, „stumdama į šalį vienus skausmingus prisiminimus, taisydama kitus“. Herojų prototipais tapo ji ir seserys. Romanas, parašytas per dešimt savaičių, pasirodė 1868 metais. Jis buvo labai populiarus ir finansiškai sėkmingas, jau po pusės metų tapo kultūriniu fenomenu. Vėliau pasirodė keli tęsiniai, bet nė vieno jų sėkmė neprilygo pirmai knygai.

Alcott pagaliau tapo turtinga, išmokėjo šeimos skolas, apdovanojo seseris. Ji bodėjosi savo populiarumo. Kai į namų duris belsdavosi gerbėjai, rašytoja apsimesdavo tarnaite ir sakydavo, kad ponios nėra.

Laikui bėgant pradėjo atsiliepti karo metais persirgtos šiltinės pasekmės – tada liga gydyta švinu. Nors ir prikaustyta prie lovos, Alcott rašė. Ji mirė būdama penkiasdešimt penkerių, praėjus dviem dienoms po tėvo mirties. Prieš mirtį dienoraštyje Alcott parašė: „Gyvenau savo prote, kur dažniausiai rasdavau pramogų. Tai laimingas pasaulis, į kurį galima leistis, kai tikrasis yra pernelyg nuobodus ar žiaurus.“

Parengė K. R.