Perskaitęs šventines televizijų programas, kasmet savęs klausiu, ar televizijos per Kūčias ir Kalėdas rodo prasčiausias lietuviškas komedijas todėl, kad yra įsitikinusios, jog pamalonins žiūrovus, ar todėl, kad visus juos laiko nelabai protingais. Šiemet niekas nepasikeitė: LNK per Kūčias rodys nejuokingus Donato Ulvydo, TV3 – Andriaus Žiurausko ir kitų namudininkų kino gaminius, LRT transliuos mišias, žinoma, nepristigs ir pokalbių su saldžiabalsiais kunigais bei siaubingo lietuviško popso su Inga Valinskiene priešakyje. Regis, tai jau tapo privaloma lyg Puaro arba mis Marpl kiekvieną sekmadienį. Rutina įtraukia.
Prisiminimai – taip pat. Pamatęs programoje Sharon Maguire filmą „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (LRT, 25 d. 23 val.), turėjau save įtikinti, kad filmas tikrai pasirodė prieš beveik dvidešimt metų. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kokia populiari buvo Helen Fielding knyga, kiek jaunų moterų, nesugebančių derinti karjeros ir romantiškos meilės lūkesčių, laisvės troškimo ir noro ištekėti, pamatė savo atvaizdą tos juokingos merginos, kuri mėgsta baltąjį vyną, portrete. Šiuolaikiniai žiūrovai neįsivaizduoja, kaip baimintasi, kad kažkokia amerikietė Renée Zellweger sugadins šviesų Bridžitos Džouns įvaizdį, bet viskas baigėsi gerai. Aktorės partneriai Hugh Grantas ir Colinas Firthas taip pat puikiai susidorojo su dviejų svarbių Bridžitos gyvenimo vyrų vaidmenimis. Beje, Beeban Kidron sukurtą tęsinį „Bridžitos Džouns dienoraštis. Ties proto riba“) taip pat parodys LRT (26 d. 22.30).
Istoriją suaugusiesiems apie Pelenės ir Pigmaliono susitikimą Kūčių vakarą primins TV3 (24, 23.55). 1990 m. pasirodžiusi Garry Marshallo „Graži moteris“ tapo kultinė dar ir todėl, kad filmas yra savotiškas romantinės komedijos „koncentratas“. Du skirtingi personažai – turtuolis (Richard Gere), kuris, regis, domisi tik finansų birža, ir Holivudo bulvare sutikta nuoširdi prostitutė (Julia Roberts) – žiūrovų akyse ima keistis. Iš pirmo žvilgsnio ciniškas Edvardas, pasirodo, trokšta paprastų džiaugsmų, kuriuos jam gali suteikti Viviana, mokanti mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
Jei tokie paprasti malonumai netraukia, bus ir išimtis. Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ (TV1, 29 d. 23.10) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje.
„Tylos“ (2016) išeities taškas paprastas: du jauni jėzuitų kunigai Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Tačiau kunigai laukiami: mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, bet gal vis dėlto tiksliau – pasakišku rojumi, laukiančiu jų po mirties.
Kunigus, atvykusius į Japoniją, stulbina gamtos grožis. Rodrigo Prieto nufilmuotus kadrus gaubia rūkas, laukinė gamta juose – tarsi Dievo didybės liudijimas. Nuo pat pirmųjų kadrų akivaizdi ir Scorsese’s sinefilija – vieni jų verčia prisiminti Akirą Kurosawą, kiti – mistinius Kenji Mizoguchi rūkus, o kunigų vedlys Kičichiro (Yosuke Kubozuka) atrodo lyg Toshiro Mifune’s apsimetėlis iš Kurosawos „Septynių samurajų“. Kažkurią akimirką net suabejojau, ar tik Scorsese per giliai nenugrimzdo į seno gero kino nostalgiją. Tačiau filmui įpusėjus supratau, kad lėto pasakojimo su kankinimų detalėmis reikia režisieriui: taip jis nori parengti žiūrovus kitam filmo lygmeniui – apmąstymams apie bet kokio tikėjimo esmę. Paklausti jų, ar tikroji auka yra išsižadėti savęs, ar pasmerkti kitus kančiai? „Tyla“ skatina bandyti suprasti veikėjų motyvus. Tada ir pradeda aiškėti, kas filme ne taip akivaizdu ar neįvardyta įspūdingais vaizdais, bet kas aktualu ir dabar. Dievas vis dar tyli, todėl atsakyti į visus klausimus teks patiems.
Jūsų – Jonas Ūbis
