7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai laikai ima švinkti

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 2 (1323), 2020-01-17
Kinas Rodo TV
„Gimęs liūdėti“
„Gimęs liūdėti“

Italija, 1966-ieji. Džiazo trimitininkas Chetas Bakeris atsidūrė kalėjime. Jį kankina haliucinacijos... Taip prasideda kanadiečio Robert’o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33), iškart pareiškiantis, kad nuostabiausios melodijos gimsta iš skausmo, kraujo ir purvo. Iš narkotikų ir meilės. Tokių filmų buvo daug. Tačiau ir Budreau nelabai nutolsta nuo šio apie džiazo muzikantus pasakojančio kino „kanono“. Kai 1988-aisiais Bakeris Amsterdame iššoko pro viešbučio langą, vis dar buvo priklausomas nuo narkotikų.

 

Iš pradžių „Gimęs liūdėti“, kuriame trimitininką vaidina Ethanas Hawke’as, buvo pavadintas siaurai auditorijai skirtu biografiniu filmu, bet, regis, džiazo gerbėjų vis dar yra daugiau, nei manoma. Tačiau „Gimęs liūdėti“ neprimena tradicinių biografinių filmų, kuriuose pagrindinio herojaus gyvenimas rodomas nuo vystyklų iki paskutinės akimirkos. Budreau greitai juda tarp pagrindinių muzikanto gyvenimo įvykių ir vietų, į realybę nuolat įsiveržia prisiminimai ir fantazijos, o biografiniai faktai virsta mitais. Tačiau viena prieštaringiausių XX a. kultūros figūrų filme pateikiama su tikru tragizmu. Juk Bakeris neatsitiktinai buvo vadinamas „džiazo Jamesu Deanu“: nors mirė 59-erių, gyveno greitai, naikindamas save.

 

Budreau ir Hawke’as rodo ir Bakerio nuopuolį, ir triumfo akimirkas, primena, kad juodaodžiai džiazo muzikantai žiūrėjo į kolegą šiek tiek iš aukšto, nes melancholiška Bakerio muzika jiems atrodė pernelyg saldi, o kompozicijų struktūra – primityvi.

 

Žinoma, didžioji filmo dalis laikosi ant Hawke’o pečių. Jis norėjo suvaidinti Bakerį dar prieš dvidešimt metų, bet tada jiems su Richardu Linklateriu nepavyko surinkti pinigų.

 

Ne tik kino kūrėjai seniai žino, kad žudikų maniakų istorijos – pačios perkamiausios ir žiūrimiausios. Joe Berligerio filmas „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (LNK, 20 d. 22.30), regis, yra naujausias iš visų apie šį pabaisą sukurtų filmų, jis pasirodė pernai. Tedo Bundy teismo procesas – pirmas, apie kurį taip plačiai pasakojo televizija, ir tai suprantama, nes žudikas tikrai buvo žavus, iškalbingas vyras, ir dar studijavo teisę. Filme jį vaidina Zacas Efronas. Vos pasirodęs, „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ sulaukė kaltinimų, kad žudikas romantizuojamas ir tai įžeidžia šimtų jo aukų atminimą, juolab kad visi siaubingi Bundy nusikaltimai tarsi lieka už kadro. Manau, kad filmas labiau sudomins tuos, kurie nieko apie Bundy nėra girdėję ir mėgsta filmus su retro prieskoniu apie 8-ojo bei 9-ojo dešimtmečio JAV.

 

Sunku sekti austrų režisieriaus Stefano Ruzowitzky, kuris 2008 m. pelnė „Oskarą“ už istorinę kriminalinę dramą „Pinigų padirbinėtojai“ apie nacių konclageriuose gamintus padirbtus pinigus, kūrybą. Nors filmų nedaug, jie patys įvairiausi: siaubo, mokslinės fantastikos, analizuojantys Holokausto vykdytojų mentalitetą, pasakos.

 

LNK (21 d. 22.30) parodys JAV sukurtus Ruzowitzky „Spąstus“ (2012), kuriuose pagrindinius vaidmenis sukūrė Ericas Bana, Olivia Wilde ir Charlie Hunnamas. Pirmiausia siūlau filmą žiūrėti tiems, kurie pasiilgo sniego. Jo bus daug (kanadietiško) ir pačiais įvairiausiais rakursais. Filmo personažus sieja kraujo ryšiai, tarp jų ir nemalonūs, pavojingi, sukeliantys traumą. Ką tik apiplėšę kazino ir išsikrapštę iš kelyje apsivertusios mašinos, brolis ir sesuo nusprendžia atskirai keliauti namo. Brolis pasikliauja šautuvu, sesuo pasinaudoja pavėžėti sutikusiu boksininku, kuris ką tik vos neužmušė savo vadybininko ir vyksta pasveikinti tėvų Padėkos dienos proga. Atvykus mergina prisistato kaip boksininko žmona. Tačiau prieš tai namuose jau pasirodė jos brolis, o netrukus atvyks ir plėšikų ieškanti vietos šerifo duktė. Trumpai tariant, laukia film noir balto sniego fone.

 

Kito austro Nikolauso Leytnerio filmo „Tabakininkas“ („LRT Plius“, šįvakar, 17 d. 21.30) istorija girdėta (ar skaityta) ne kartą: jaunuolis atvyksta iš provincijos į didelį miestą, mokosi amato ir gyvenimo paslapčių, patiria pirmąją meilę ir kitas iniciacijas. Šįkart tai 4-ojo dešimtmečio pabaigos Viena, netrukus prieš prijungiant Austriją prie Trečiojo reicho. Filmo pradžioje pagrindinio veikėjo stotyje sutikta iš pirmo žvilgsnio beprotė moteris sako: „Tai dvokiantys laikai.“

 

Didžioji istorija įsibraus į Franco (Simon Morzé) gyvenimą, jo santykius su čeke Anežka (Emma Drogunova), jo darbą tabako parduotuvėlėje (ar dar prisimenate tokias?). Čia galima nusipirkti ne tik tabako gaminių, bet ir įvairių dienraščių, o nelegaliai – ir pornografijos. Pirkėjai patys įvairiausi, tarp jų net profesorius Sigmundas Freudas (regis, vienas paskutinių Bruno Ganzo vaidmenų).

 

Freudas filme – senųjų laikų, kai kavinės, menininkai, rašytojai ir mokslininkai pavertė Vieną viena pasaulio kultūros sostinių, simbolis. Pirmą smūgį tiems laikams sudavė Pirmasis pasaulinis karas, antrą – Austrijos Respublikos žlugimas 1934-aisiais, trečią ir paskutinį – Hitleris. Kitas šios epchos reliktas filme – krautuvėlės savininkas Otas (Johannes Krisch), karo veteranas, kuris nieko neteisia, pripažįsta teisę į išmintingus malonumus, asmeninio gyvenimo šventumą ir netoleruoja tik nacių bei jų antisemitizmo.

 

„Tabakininkas“ įtikinamai rodo, kaip žlunga gana laisva visuomenė: užtenka tik išlaisvinti žmonėse tūnančius demonus. Visai nedaug reikia, kad vienas žmogus ar jų grupė – žydai, komunistai – virstų simbolinės ar realios prievartos objektais. Tuo, man regis, „Tabakininkas“ ir aktualus, nors, be abejo, buvo vertas daug geresnio režisieriaus.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Gimęs liūdėti“
„Gimęs liūdėti“
„Spąstai“
„Spąstai“
„Tabakininkas“
„Tabakininkas“