1 veiksmo pjesė
Autorės
Agnė Gintalaitė, Eglė Grėbliauskaitė
Veikėjai
SCENOS DARBININKAI
PAMINKLAS
PRAEIVIS I
PRAEIVIS II
MENOTYRININKĖ I
MENOTYRININKĖ II
JAUNA ŽURNALISTĖ
MARY DOUGLAS DVASIA
GODO
JAUNUOLIS PLAČIA ŠYPSENA
MIESTIETĖ
KITI PRAEIVIAI, MIESTIEČIAI IR MIESTO SVEČIAI
Apie Piramonto (Šnipiškių) Senąsias žydų kapines
2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a. (reikia nepamiršti, kad kapai ir antkapiai yra du skirtingi dalykai; sovietai įvairioms statyboms pavogė visus antkapius, kurių vis pasirodo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje).
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija
Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.
Koks „Neringos“ kavinės interjero likimas
Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.
Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo
Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.
Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.
Miesto veidas
Reformatų (tuomet taip nevadintą) skverą atsimenu nuo 1954 metų, nuo vaikystės. Kapinės jau buvo sunaikintos, voliojosi vos vienas antkapinis akmuo ir skvero gilumoje stovėjo XVIII a. barokinė Šreterių (veikiausiai Schroetherių šeimos) koplyčia – „LTSR architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tačiau buvo išlikusi pagrindinė senosios posesijos ašis – plati senų tuopų alėja, nuo kitapus gatvės stovinčios bažnyčios įkalniui vedanti prie sinodo pastato.
Dabar šios ašies veik neįmanoma įžvelgti – statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, vilniečių pramintiems „skenduoliais“, po pat Kultūros ministerijos langais buvo nušluota Šreterių koplytėlė, o išilgai skvero, suardant buvusį reljefą, išgremžtas gilus „prieštankinis griovys“, ant kurio pakopų ir buvo patupdyta skulptūrinė „skenduolių“ grupė. Sinodo pastatas, beje, puikus XVIII a. vilnietiško baroko pavyzdys, kad netrukdytų „skenduoliams“, buvo nuo jų atitvertas aukšta silikatinių plytų siena. Štai ir visa istorija…