7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paprasta ir gražu

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Kinas Rodo TV
„Broliai Sistersai“
„Broliai Sistersai“

1851-ieji. Broliai Čarlis ir Elaja Sistersai (Joaquin Phoenix, John C. Reilly) yra samdomi žudikai. Jie užaugo Laukiniuose Vakaruose ir kitokio gyvenimo nepažįsta. Vyresnėlis Elaja labiau linkęs susimąstyti ir, regis, jau norėtų gyventi kitaip. Amžinai girtas Čarlis nori būti šio dueto svarbiausias. Broliai nuolat svarsto, kurio iš jų požiūris į gyvenimą teisingesnis. Su jais susipažįstame tą akimirką, kai jų vaizduotę užvaldo Kalifornijos aukso karšligė. Brolių kelionė iš Oregono link Ramiojo vandenyno, medžiojant naują auką – chemiką, kurio reagentas leidžia išgauti auksą pramoniniu mastu, taps ne tik šeimos ryšių išbandymu, bet ir kova dėl išgyvenimo. „Broliai Sistersai“ (TV3, 29 d. 22 val.) – pirmas JAV kurtas prancūzo Jacques’o Audiard’o filmas. Jis pelnė Venecijos kino festivalio prizą už geriausią režisūrą ir papildė gausią Audiard’o apdovanojimų kolekciją, kurios vertingiausias trofėjus, matyt, – „Auksinė palmės šakelė“ už filmą „Dipanas“. Nors kai kuriems kolegoms Audiard’as atrodo pernelyg akademiškas režisierius, besigrožintis klasikinėmis kadro kompozicijomis, mėgstu jo filmus dėl to senamadiško sentimentalumo ir meilės kinui dvelksmo, kurį juntu visose jo pasakojamose kriminalinėse istorijose.

 

„Broliai Sistersai“ – vesternas pagal kanadiečio Patricko deWitto bestselerį, filmuotas Ispanijoje ir Rumunijoje. Michailas Trofimenkovas yra pasakęs, kad visi šį žanrą bandę demitologizuoti kūrėjai, nuo Samo Peckinpah, Sergio Leone’s, Arthuro Penno iki Quentino Tarantino, demaskuodami vesterno „melą“, iš tikrųjų reabilituodavo jo mitologinę galią, todėl jų filmuose Laukiniai Vakarai likdavo JAV lopšiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Audiard’as elgiasi panašiai. Kažkur net skaičiau, kad tai „antivesternas“. „Brolių Sistersų“ Laukiniai Vakarai – bevaisė žemė, tačiau dramatiško ir kruvino filmo intonacija kupina šilumos, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų. Nes Audiard’as yra humanistas ir tiki žmogumi. Todėl ir „Brolių Sistersų“ finalą bus sunku pamiršti – tai lyg lyriška odė žmogiškumui.

 

Seniai prisipažinau, kad nesu Paolo Sorrentino gerbėjas, nes erzina režisieriaus įsitikinimas, esą jis kuria „didį kiną“. Man tai tik manieringas tikrai didžiųjų 7-ojo dešimtmečio italų kūrėjų mėgdžiojimas. Tačiau sutinku, kad laukiant naujų Sorrentino serialo apie Romos popiežių serijų gal ir pravartu prisiminti jo 2015 m. filmą „Jaunystė“ („LRT Plius“, 30 d. 21.33).

Veiksmo vieta – prabangi Šveicarijos sanatorija ir ją supantys kalnai. Tai uždara erdvė, kurioje susitinka du „Jaunystės“ herojai. Britų kompozitorius ir dirigentas Fredas Balindžeris (Michael Caine) nusprendė būti tik pensininkas. Mikas Boilas (Harvey Keitel) dar nori sukurti paskutinį filmą – testamentą, todėl sanatorijoje kartu su, regis, penkiais jaunais dramaturgais, kurių idėjos kaip reta lėkštos, tobulina scenarijų. Du pagyvenę menininkai, kuriuos vaidina puikūs aktoriai, nuolat kalbasi apie senatvę, bando ją suprasti, įveikti, o gal net užburti šviesiais jaunystės prisiminimais. Tačiau tie pokalbiai rėžia ausį: veikėjai kalba sentencijomis, nušlifuotomis frazėmis, kurias, deja, galėjo sugalvoti nebent jaunieji Boilo bendraautoriai.

 

Iš sanatorijos gyventojų režisierius išskiria nesikalbančią pagyvenusią porą, jauną Holivudo aktorių Džimį (Paul Dano), kuris gailisi suvaidinęs robotą, nes niekas nebeprisimena jo rimtų vaidmenų, pretenzijų tėvui kupiną Balindžerio dukterį Leną (Rachel Weisz), Tibeto vienuolį, kurio gebėjimu levituoti niekas netiki, ir Diego Maradoną – bjauriai nutukusį, dūstantį, bet su milžiniška Karlo Marxo tatuiruote ant nugaros.

 

Kiekvienas šių personažų turi konkrečią užduotį, paaiškinančią filmo mintį. Iš tikrųjų gražiausioje „Jaunystės“ scenoje nuoga gražuolė pamažu lipa į baseiną, kurio kampe tarsi biblinės Zuzanos ir senių scenos iliustracija nuščiuvo Balindžeris ir Boilas. Vienam iš jų mergina taps dievybės įsikūnijimu. Jausmai, nepasiekiamo grožio patyrimas nustelbia net meną, kuriam savo gyvenimą atidavė abu draugai. Tačiau ši scena – bene metaforiškiausia filme, nes Sorrentino nori viską pasakyti iki galo, į visas prasmes pabaksnoti pirštu, kad kiekvienas suprastų, ką norėjo pasakyti režisierius.

 

Sorrentino filmai – stiliaus ir formos pergalė prieš turinį. Šis minimalus ir lėkštas, bet lyg kokioje metafizinės patirties reklamoje režisieriaus pateikiamas kaip didžioji tiesa. „Jaunystės“ tiesą režisierius įdeda į savo senstančių menininkų lūpas: esame tik gyvenimo statistai, iš visko lieka tik jausmai, kurių bijome visą gyvenimą. Gal ir teisingos mintys, bet sunku patikėti, kai režisierius jas travestuoja į lėkštus vaizdus ir žodžius.

 

Panašios banalybės, regis, turi timptelėti masinės kultūros užaugintus žiūrovus iki „meniško“ kino lygio. Labai abejoju, nors, kita vertus, ko norėti iš šiuolaikinių žiūrovų, kurie užaugo skaitydami ne klasiką, o specialiai paaugliams rašomas knygas, kuriose „prieinamai“ pateikiamos didžiosios problemos ar netgi Holokaustas. Regis, panašiems meno vartotojams skirtas ir Wayne’o Robertso filmas „Ričardas atsisveikina“ (TV1, 26 d. 21 val.), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Johnny Deppas.

 

Jo vaidinamas respektabilaus (akivaizdžiai Gebenės lygos) universiteto profesorius Ričardas sužino, kad jam ketvirtos stadijos plaučių vėžys ir atsisakius gydytis lieka keturi gyvenimo mėnesiai. Ričardą apima įniršis. Matyt, tą akimirką jis ir nusprendžia gyvenimo pabaigą praleisti kitaip. Jei manote, jog jis puls rašyti savo didįjį romaną, išsirengs į kelionę, kad atsisveikintų su artimais žmonėmis, ar įgyvendins kokią kitą slaptą svajonę, klystate. Ričardas nuspręs dulkintis su kuo papuola, rūkyti žolę ir lankytis baruose kartu su gabiausiais studentais, o vienam (homoseksualiam juodaodžiui) savo kabinete net leis pačiulpti. Dar jis skatins nebijoti meilės savo dukterį lesbietę (Zoey Deutch), šantažuos žmonos (Rosemarie DeWitt) meilužį – universiteto rektorių (Ron Livingston) ir galiausiai iškeliaus į tamsią naktį kartu su šuneliu. Prisipažinsiu, kad filmui pasibaigus labiausiai jaudino šuns likimas.

 

Stebint Ričardą sunku patikėti, kad to visko, kam pasiryžta dabar, jis neišbandė jaunystėje. Juo labiau neaišku, kodėl jis anksčiau neliepė studentams skaityti knygų, kurias siūlo dabar, kad ir svarbiausio amerikiečių romano „Mobis Dikas“. Akivaizdu, kad Robertsas, kuris yra ir scenarijaus autorius, nusprendė pasišaipyti iš amerikietiško politinio korektiškumo, aukštųjų klasių veidmainiškumo ir šiuolaikinio meno. Bet Ričardo pasvarstymai apie gyvenimą, kad ir tas, kai lygina jį su paukščio giesme, pribloškia banalumu, o romantiška garbana, dažniausiai dengianti pusę Ričardo veido, neįtikina, kad jis – literatūros žinovas. Patikėti, kad Deppo herojus – milžiniškas vidines permainas patiriantis intelektualas, sunku. Dar sunkiau – pakeisti piratišką aktoriaus įvaizdį. Toks keitimas – dažniausiai neįmanoma misija.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Broliai Sistersai“
„Broliai Sistersai“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
„Ričardas atsisveikina“
„Ričardas atsisveikina“