Daugiau temų

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kinas jautriai reaguoja į visuomenės permainas, kartais užčiuopia jas tada, kai dar niekas nemato. Pokyčius išreiškia žmonės ir jų likimai. Todėl biografiniai filmai populiarūs, nors pastaruoju metu jų kūrėjai pradėjo atvirai lygiuotis į „žmones“, atsiranda vis daugiau pasakojimų apie šiuolaikinius kankinius. Šie atvirai pasakoja apie savo ligas, intymius nušvitimus, susijusius su nuosavu kūnu, ir kitokius stebuklingus atsitikimus. Stojo Umberto Eco išpranašauti naujieji viduramžiai ir, matyt, tam mėgavimuisi savo žaizdomis nebepasipriešinsi. Todėl siūlau prisiminti kelių pasakojimų herojus, kuriuos stebėdami gal nepasijusite „neviernais tamošiais“.

Sergiy Kuchma

Rusija užpuolė Ukrainą prisidengdama propagandiniais lozungais apie nepriklausomos valstybės „demilitarizaciją“ ir „denacionalizaciją“. Kremliaus pareigūnų teigimu, Rusijos kariai nekariauja prieš civilius gyventojus ir saugo kultūros paminklus. Kaip Ukrainos „demilitarizacija“ atrodo realybėje?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paklausta, apie ką jos filmas „Velniop šį darbą“ (TV3, 7 d. 21.30), Vera Kričevskaja atsakė: „Tai šalies raida per pastaruosius dvylika metų, kuriuos mes visi išgyvenome, ir asmeniška merginos, kuri vijosi savo svajonę, istorija. Nataša Sindejeva ir televizijos kanalas „Dožd“ yra instrumentas, kurio padedama bandau papasakoti apie tuos dvylika metų gana plačiai auditorijai. Apie tai, kaip galima pragyventi gyvenimą. Apie tai, kaip galima viską prarasti, bet įgyti daugiau. Abejoju, ar dabar Nataša norėtų grįžti į išeities tašką...“

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Paroda „Donatello. Renesansas“ Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje

Ar įmanoma keliauti, žiūrėti, studijuoti ir negalvoti apie Ukrainą? Neįmanoma. Tačiau ir nepaliaujant galvoti apie karą, galima keliauti, žiūrėti ir studijuoti. Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje pristatomas ankstyvojo renesanso skulptūros genijus Donatello. Parodos pavadinimas „Donatello. Renesansas“ byloja, kad paroda yra istorinė ir, kaip sakoma anotacijoje, „nepakartojama“, nes stengiasi parodyti „svarbiausio ir įtakingiausio visų laikų Italijos menininko“ kūrybą, ją lyginant su tokių genijų kaip Brunelleschi, Masaccio, Andrea Mantegna, Giovanni Bellini, Raffaello, Michelangelo, Artemisia Gentileschi šedevrais.

Paulina Blažytė

Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje

Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“

Michailas Jampolskis apie inteligentų situaciją

Kai Lietuvoje apie rusų kultūrą dažnai diskutuoja žmonės, neturintys supratimo ne tik apie rusų, bet apskritai apie kultūrą, siūlome įsiklausyti į rusų intelektualo, filosofo, kultūrologo, Niujorko universiteto profesoriaus Michailo Jampolskio žodžius ir pateikiame balandžio viduryje vykusio jo pokalbio su „Laisvės radijo“ žurnalistu Vladimiru Abarinovu fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sukčiai, manipuliuotojai, apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai, bet Davido O. Russello filmas „Amerikietiška afera“ (TV1, 30 d. 22.55) yra šis tas daugiau, nei tik pasakojimas apie gudrią aferą. Tai gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija. Pagrindiniai personažai – sukčių pora Irvingas (Christian Bale) ir Sidnė (Amy Adams) bei FTB agentas Ričis (Bradley Cooper) – kiekvienas savaip siekia įgyvendinti didžiules ambicijas.

Andrii Kornev

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).