Sukčiai, manipuliuotojai, apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai, bet Davido O. Russello filmas „Amerikietiška afera“ (TV1, 30 d. 22.55) yra šis tas daugiau, nei tik pasakojimas apie gudrią aferą. Tai gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija. Pagrindiniai personažai – sukčių pora Irvingas (Christian Bale) ir Sidnė (Amy Adams) bei FTB agentas Ričis (Bradley Cooper) – kiekvienas savaip siekia įgyvendinti didžiules ambicijas. Pagrindinė – sukurti save kitą: geresnį, turtingesnį, žavesnį, seksualesnį, nei lėmė gyvenimo aplinkybės. Tai reiškia paneigti skurdžią kilmę, menkas gyvenimo perspektyvas, prasimušti, susikalti kapitalą arba karjerą. Todėl herojai yra linkę pateisinti bet kokias priemones ir puikiai įvaldę manipuliavimo kitais meną. Filmo pabaigoje užkadrinis Ričio balsas pasakys, kad jo istorija amžina, nes tai – išgyvenimo drama. Tai greičiau režisieriaus ironija, bet „Amerikietiškos aferos“ kūrėjai turi puikų ironijos jausmą ir sugeba patys apgauti žiūrovus.
Filmo pagrindas – tikri įvykiai (plačiai nuskambėjusi „Abscam“ byla, kai FTB pavyko pagauti korumpuotus politikus, pakišus jiems netikrus arabų šeichus; iš čia ir rasistiškas, filme, beje, nuskambantis pavadinimas – „Arab scam“). Bet FTB provokacija virsta daug pavojingesne ir sudėtingesne afera, nei buvo sumanyta, tad didžiąją filmo dalį ir sudaro jos vingiai, kuriuos būtų nedora atskleisti. Filmo viduryje, regis, ir režisierius į ją trumpam įklimpsta, bet kartu pademonstruoja ir sugebėjimą nuo farso ar tradiciškos kvailių komedijos pereiti prie realios įtampos ir grėsmės pritvinkusių epizodų. Daug įdomiau sekti ne netikėtai pasibaigusią aferą, bet jos herojus. Jie dėvi kaukes, nepripažįsta jokių taisyklių, bet tiksliai psichologiškai motyvuoti. Russellas su aktoriais skirtingus personažų tapatybės sluoksnius lupa tarsi svogūnus. Sluoksnis po sluoksnio. Kai jau, regis, suvokei, kas yra vienas ar kitas herojus, atsiskleidžia dar vienas sluoksnis.
Russellas išnaudoja 8-ojo dešimtmečio nostalgiją. Iš pradžių prisiminimus sužadina garso takelis – „Amerikietišką aferą“ užlieja „Dilaila“, disko muzika ir šokiai, vėliau – kruopščiai atkurti interjerai, baldai, pirmosios mikrobangų krosnelės, auksiniais rėmais puošti veidrodžiai, automobiliai, kostiumai ir, žinoma, fantastiškos šukuosenos, kuriomis puikuojasi herojai. Tai sukuria panirimo į laiko dvasią efektą, kuris ryškus jau filmo pradžioje, kai dar rodant titrus imituojamas vaizdajuostės įspūdis.
Douglaso McGratho filmas „Ir kaip ji viską suspėja?“ (TV3, gegužės 1 d. 13.05) skirtas visoms toms, kurios tiki, kad galima suderinti sėkmingą karjerą, laimingą šeimyninį gyvenimą ir kūrybišką vaikų auklėjimą. Sarah Jessicos Parker suvaidinta Keitė būtent tokia. Ji – rūpestinga motina, mylinti žmona ir puiki darbuotoja. Tokia puiki, kad jos siūlymas steigti naują investicinį fondą ir pataisyti per krizę katastrofiškai pašlijusią bankininkų reputaciją sudomina blogu būdu garsėjantį milijonierių (Pierce Brosnan). Taip Keitei prisideda naujų įsipareigojimų. Iš Bostono į Niujorką ji skraido net savaitgaliais ar per šventes, o tai liūdina jos dukrelę ir vyrą (Greg Kinnear). Keitė nori ištaisyti situaciją, bet negali nei atsisakyti darbo, nei, suprantama, dar labiau nuskriausti šeimos. Filmas parodys, kaip Keitei pavyks išspręsti problemą. Pasirodo, reikia visai nedaug – nedirbti savaitgaliais.
Žiūrėdamas pagal populiarių rožinių romanų autorės Allison Pearson bestselerį sukurtą filmą, negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad visa tai jau mačiau. Žinoma, panašios problemos kilo ir „Sekso ir miesto“, ir dar kai kurių romantinių komedijų herojėms, bet atmintis siekia giliau. Prisiminiau krūvą jaunystėje matytų filmų, kurių herojės taip pat audringai prisipažindavo meilę darbui ir profesijai, tik ne amerikiečių bankininkų, o gyvulių fermos ar milžiniškos gamyklos susirinkime, taip pat kentėjo, kad neskiria pakankamai dėmesio vyrui, vaikams ir savo išvaizdai. Tų atsidavėlių vyrai taip pat liūdnai žvelgdavo į miegančią partnerę (ji užmigo, kol jis valėsi dantis), o jų viršininkai taip pat neslėpdavo susižavėjimo ne tik bendradarbių atsidavimu, bet ir moteriškomis jų grožybėmis. Tik sovietiniame filme pasiekusi tikslą moteris ne įkurdavo investicinį fondą, o įdiegdavo į gamybą kokį nors išradimą ar nugalėdavo užkietėjusį biurokratą ir už tai gaudavo auksinę darbo didvyrės žvaigždę, na, blogiausiu atveju medalį ar pripažinimą. Kapitalistinio darbo didvyrė Keitė yra tokia morališkai tyra, kad net nesusižavi daug didesniu prizu – gražuolio milijonieriaus meile. Vienintelis skirtumas tarp filmų apie komunistinio darbo spartuoles ir amerikiečių didmiesčio darbštuolę yra utėlės. Keitė jų turi. Aname gražiame gyvenime jų negalėjo būti.
Gražiojoje Prancūzijos provincijoje gyvenanti Blandine Lenoir filmo „50 pavasarių“ (LRT, 30 d. 23.05) herojė Aurora yra išsiskyrusi, turi dvi dukteris ir ištikimą draugę. Ji nemėgsta permainų, bet permainos dažnai ateina nekviestos: Aurora praranda darbą ir sužino, kad netrukus taps močiute. Svajingoji Aurora net nepastebėjo, kaip atsidūrė ant senatvės slenksčio, apie kurį priminė ir ginekologas. Viena prancūzų recenzentė net klausė, ar tokią akimirką gali prasidėti naujas gyvenimas, ir triumfuodama konstatavo, kad gyvenimas tęsiasi ir po menopauzės, savo išvadą įrėmindama šauktuku. Labiau mėgstu klaustukus, bet pagrindinę heroję suvaidinusia Agnès Jaoui žaviuosi daug metų ir ji visada nusipelno tik susižavėjimo šūksnių.
Pastaraisiais metais pagausėjo filmų apie pagyvenusius žmones ar net senukus, tad pasakojimas apie moterį, kuri sulaukusi penkiasdešimties neturi išsilavinimo, profesijos, darbo, bet suvokia, kad į viską galima pasižiūrėti iš šalies, gali įkvėpti, nepaisant akivaizdžių herojės minusų. „50 pavasarių“ prisidengia komedijos žanru, bet tai ir drama. Vis dėlto režisierė suteikia Aurorai šansą, nors senatvė – tikrai ne pati geriausia gyvenimo dovana.
Italų dramaturgės ir režisierės Emmos Dante filme „Seserys Makaluzo“ (LRT Plius, 5 d. 21.33) pamatysime visus penkių seserų gyvenimo etapus – vaikystę, brandą, senatvę. Bet norėdama žiūrovus priversti pamiršti, kad filmo pagrindas – pjesė, režisierė nuolat suduria skirtingus laikus. Seserų vaikystė šviesi, net jei tenka vienoms be tėvų gyventi Palermo priemiestyje, bute paskutiniame namo aukšte (tai taip pat savarankiškas filmo personažas), ir verstis šventinių balandžių nuoma. Seserys skirtingos, bet visos – lyg vienas organizmas, todėl taip sunku joms bus susidoroti su staiga ištikusia tragedija. Dante kalba apie gyvenimą ir mirtį, vaikystę ir senatvę, kurie visada šalia, net jei to nematai.
Jūsų – Jonas Ūbis
