Didžioji kultūra baigėsi

Kai Lietuvoje apie rusų kultūrą dažnai diskutuoja žmonės, neturintys supratimo ne tik apie rusų, bet apskritai apie kultūrą, siūlome įsiklausyti į rusų intelektualo, filosofo, kultūrologo, Niujorko universiteto profesoriaus Michailo Jampolskio žodžius ir pateikiame balandžio viduryje vykusio jo pokalbio su „Laisvės radijo“ žurnalistu Vladimiru Abarinovu fragmentus.

Karas panaikino rusų kultūrą. Niekas Vakaruose, o tuo labiau Rusijoje, nebenori tyrinėti jos atstovų dvasios subtilybių. Visam mąstančiam pasauliui tai laukinė orda, ir išimtys čia nieko nereiškia. Rusiją palikęs menininkas staiga pasijunta neįprastai: jis niekam nereikalingas, jo auditorija dramatiškai sumenko. Apie ką galima kalbėti, ką galima svarstyti po Bučos? Bet kol dirba smegenys ir juda liežuvis, negalima tylėti. Rusų kultūra sudraskyta į skutelius. Kai tapo aišku, kad Putiną iš Kremliaus išneš tik kojomis į priekį, kviečiau rusų inteligentus užsiimti rusų kultūros projektais užsienyje taip, kaip tai darė pirmoji emigrantų banga po revoliucijos. Dabar baigėsi ir tos gražios svajonės. Šiandien rusų kultūra – tai agresoriaus kalba. Kaip jums sekasi dirbti dabar, ką sakote savo studentams?

Jokių problemų čia nekyla, nes nėra skirtingų nuomonių. Visi yra vienoje barikadų pusėje, supranta, kas vyksta. Nemačiau nė vieno žmogaus, kuriam kiltų su tuo susijusių moralinių abejonių. Todėl kai bendrauju su studentais, kad ir ką jiems kalbu, jie mane užjaučia. Net sakyčiau, kad karas visiškai supaprastino pasaulį, pasaulio vaizdą. Nes staiga atsirado kažkoks absoliutus blogis, pasaulis vėl ėmė paklusti paprastoms moralinėms kategorijoms.

Akademinė terpė apskritai jau seniai užsiima pasaulio supaprastinimu. Visa tai, žinoma, sutapo su aiškiomis schemomis. Viskas galutinai supaprastėjo, atsirado absoliutus blogis. Pamenu, buvo tokia labai gero prancūzų politologo Zaki Laïdi knyga „Pasaulis, iš kurio atimta prasmė“ („Un monde privé de sens“, 2006). Jis rašė, kad pasibaigus Šaltajam karui ir prasidėjus visuotinei globalizacijai pasaulis neteko prasmės. Mes tai gerai žinome: neaišku, kokia bus ateitis, kam gyvename. Juk ne tam, kad korporacijoms uždirbtume pelną. Tad akademinėje terpėje šis prasmės nebuvimas iš dalies buvo kompensuojamas įvairiais dalykais, susijusiais su postcolonial studies, gender studies – tyrimais, kur atsirasdavo tam tikri modeliai kovos už kažką, su kažkokiu blogiu, bet jis niekad nebuvo toks globalus. O dabar staiga vaizdas supaprastėjo.

Aš net manau, kad ši viso Vakarų pasaulio reakcija tokia neįtikėtina, niekieno nelaukta, tokia vieninga – ne todėl, kad visi taip jaudinasi dėl Ukrainos (nors, žinoma, ir todėl), o todėl, kad staiga atsirado tai, aplink ką galima vienytis, atsirado gėrio ašis, tu supranti, kaip padėti aukoms, supranti, ką reikia daryti, – atsirado neįtikėtinas gėrio galios jausmas.

Rusija pavirto absoliučiu Mordoru. Apskritai, stebiuosi, kaip tiksliai tai atitinka fantasy, Tolkieną, „Harį Poterį“ – tuos dalykus, kurie, mano galva, pakeitė ideologijas. Anksčiau buvo ideologija, gėrio ir blogio ašis apibrėždavo ideologijų rėmai: pažangos ideologija arba fašizmo, arba komunizmo ideologija. Marcelis Gauchet yra sakęs, kad tai užėmė religijos vietą. Bet ideologijų epocha baigėsi, dabar niekas negali sukurti jokios ideologijos. Kai ideologijos žlugo, staiga kilo susidomėjimas fantasy. Manau, kad „Žiedų valdovas“ ir „Haris Poteris“ – tai mitologiniai didžiųjų ideologijų pakaitalai. Juk, pavyzdžiui, reikia sugalvoti, kad Putinas sėdėtų kažkokiame bunkeryje, uoloje, už neįmanomai ilgo stalo, kad prie jo nebūtų galima prieiti, – tai visiškas Voldemortas ar Dartas Veideris. Visi jo ruporai – neįtikėtinai niūrus Lavrovas, furija Zacharova – tiesiog kaip parinkti žmonės, nebeturintys nieko žmogiško, iškart atitinkantys fantasy vaizdus... Visi tie kiseliovai, solovjovai tiesiog išlindo iš kažkokios Tolkieno pasakos. Šia prasme Zelenskio ar Arestovičiaus įvaizdis – jie tiesiog žmonės... Dabar akivaizdu, kad visas pasaulis mato šį karą tiesiog kaip žmogiškumo, t.y. gėrio, karą su kažkokia geležine mašina.

Žaviuosi Zelenskiu. Daug kam jis atrodė nerimtas politikas, komikas, artistas... Staiga supratau, kad komikai – geriausi žmonės, nes jie moka juoktis iš savęs ir būti tragikais.

Taip, jie žmogiški. Juokas – labai žmogiškas dalykas. Kai visąlaik vaikštai vilkėdamas šarvuotą liemenę ir sėdi gilioje požeminėje grotoje, uoloje, tai stulbina nežmoniškumu. Ten nėra ne tik humoro, juokeliai gana niūrūs, bet visiškai nėra žmogiškumo, empatijos, sugebėjimo užjausti aukas, civilius gyventojus. Tai atitinka totalaus blogio ideologiją, miestų naikinimą ir t.t. Kai sako, kad Rusija pralaimi informacinį karą, tai, be abejo, akivaizdu, bet Rusija jį pralaimi kažkaip visiškai. Ji tiesiog vaidina įsikūnijusį blogį kaip pasakoje. Ko gero, matėte, kad Gynybos ministerija sugalvojo istoriją apie tai, kad amerikiečiai treniruoja biologinį užkratą platinančius paukščius. Paukščių armijos, turinčios skristi per sieną ir nešti marą idėja paimta tarsi iš Timuro Bekmambetovo filmų „Nakties sargyba“, „Dienos sargyba“. Juose valdo kažkoks Antikristas, juodi paukščiai skraido virš miesto. Viskas kaip iš pasakų. Gynybos ministerija sugalvoja savo fantazmus pagal fantasy. Žinoma, stulbina, kaip visa tai „įsirašo“ į masinę kultūrą.

Na, ir kaip mums gyventi toliau? Kaip išpirkti kolektyvinę kaltę, apie kurią daugelis dabar kalba?

Yra dvi pusės. Viena vertus, kaip gyventi ir jaustis Rusijos viduje, kita vertus, kaip gyventi ir jaustis ne Rusijoje? Manau, kad Rusijos viduje bus stipriai mobilizuojama istorija apie tai, kad mes esame gėrio nešėjai prieš planetą užvaldžiusį pasaulinį blogį, ir mes esame kankiniai. Manau, kad rusų ideologija apskritai remiasi kankinyste.

Kadaise prancūzų slavistas Alainas Besançonas parašė knygą apie rusų mesianizmą, esą Rusijos pretenzijos remiasi tuo, jog Rusija visada kenčia, o Vakarai gyvena gana neblogai, nes mes esame šventieji, nes mes – begaliniai kankiniai. Ši Rusijos mesianizmo idėja man šlykšti. Nes tai amžinas kančios pateisinimas įsivaizduotu superdvasingumu, kurį atperka ši kankinystė ir virtimas šventaisiais. Tai labai senas mitas, kurio šaknys Dostojevskio kūryboje. Manau, kad iš dalies jis bus dabar kultivuojamas Rusijoje. Bet šį suvokimą gerokai pažeidė gana stipri bendravimo su vartotojiška Vakarų visuomene patirtis. Sunku būti kartu ir kankiniu, ir vartotoju – tai sukelia prieštaravimą.

Man neatrodo, bent mano trumpa patirtis nesako, kad Vakaruose rusų kultūra, rusai yra atstumtieji. Žinoma, bus žmonių, kurie kalbės, kad viskas, kas rusiška, yra blogis... Bet nemanau, kad Tolstojus ar Čechovas bus kaip nors pasmerkti atskirčiai. Tačiau kad egzistuoja tam tikra kolektyvinė atsakomybė, sunku ginčytis. Nelabai mėgstu kolektyvinės atsakomybės idėją, nes manau, kad kiekvienas turi atsakyti už savo, o ne tautos ar kolektyvo poelgius. Bet dabar Rusijoje karą žmonės gana stipriai palaiko, todėl, žinoma, išvengti kolektyvinės atsakomybės bus neįmanoma. Lygiai taip pat, kaip vokiečiai negalėjo išvengti kolektyvinės atsakomybės už nacizmą.

Daugelis nerimauja, kas bus su didžiąja rusų kultūra.

Man regis, dabar labai aštriai iškyla rusų inteligentijos klausimas, nes Rusijoje visada buvo labai aukštas kultūros statusas. Iš dalies tai susiję su rusų kultūros archajiškumu. Dvasingumo, kultūros, pasaulinių genijų ir t.t. garbinimas – tai XIX a. istorija. Kai rusų visuomenė įžengė į vartojimo epochą, kultūra staiga pradėjo aktyviai transformuotis į tai, kas vadinama gyvenimo būdu. Malonu nueiti į koncertą, į kokią madingą parodą, vernisažą, paskui į restoraną – visa tai tapo buržuazinio gyvenimo būdo dalimi. Kai tai atsitiko, menininko prestižas pradėjo mažėti, jis pamažu ėmė artėti prie to, ką matome dabar. Man regis, rusų inteligentija dabar yra tarpinėje būsenoje tarp suvokimo, kad ji jau nebėra idėjos, misijos nešėja, kad gali mokyti, kviesti kažkur judėti, ir pripažinimo, kad inteligentai yra to gyvenimo būdo dalis. Iš esmės, skirtumas tarp sėkmingo restorano savininko ir gero rašytojo ne toks ir didelis. Kai atvykau į Ameriką ir televizoriuje pamačiau Michailo Baryšnikovo (baleto šokėjas, aktorius – red. past.) pokalbį su kažkokiu garsiu virėju ir jie abu aptarinėjo kiekvienas savo meną, iš pradžių buvau sukrėstas, nes nesuvokiau, kad tarp virėjo ir baleto šokėjo gali būti kas nors bendra. Bet paskui, pagyvenęs ilgiau, supratau, kad madingų restoranų ir teatrų padėtis yra panaši.

Rusijoje, viena vertus, ankstesnis menininkų statusas prarastas, jie vis labiau artėja prie to, ką vadinu ne kultūra, o kultūros parku. Kita vertus, vis dėlto yra dar kažkokie savo svarbos, atsakomybės suvokimo likučiai. Neseniai skaičiau literatūros kritikės Annos Narinskajos žinutę. Ji rašo, kad ši istorija – rusų inteligentijos žlugimas. Žinoma, rusų inteligentija niekaip iki galo negali suprasti savo statuso: ar ji vis dar yra Kultūros iš didžiosios raidės, dvasingumo nešėja, ar dar turi kažkokią misiją, ar jau yra viename lygyje su restoranu. Manau, kad visa tai iš tikrųjų labai sudėtingas procesas. Dabartinė emigracija visai neprimena „filosofų garlaivio“ (taip vadinti 1922 m. iš Sovietų Rusijos Lenino įsakymu ištremti opoziciniai inteligentai, filosofai – red. past.), nes „filosofų garlaiviu“ išvyko Kultūra iš didžiosios raidės. Tie, kurie išvažiuoja dabar, – tai jau, man regis, kultūra iš mažosios raidės. Jau įvyko tai, ką daugmaž suvokia visi: didžioji kultūra baigėsi, beveik nebėra didelių poetų, didelių dailininkų. Visa ta kultūros gigantų mitologija, kuri buvo tokia gyva dar 8-ajame ar net 9-ajame dešimtmečiais. Tada dar buvo labai svarbių figūrų. Solženicynas dar galėjo pretenduoti mokyti mus, vesti paskui save. Dabar viso to jau nėra, viskas susmulkėjo.

Vadinasi, Kultūra iš didžiosios raidės mirė?

Kai sakiau, kad kultūra buvo didelė, neturėjau omenyje, kad Nikolajus Berdiajevas (vienas iš „filosofų garlaivio“ keleivių – red. past.) – tai didis filosofas ir dabar joks kitas filosofas negali jam prilygti. Turėjau galvoje, kad tada dar buvo ši kultūra ir apskritai menininko reikšmė, didžioji kultūra dar egzistavo kaip institucija, į kurią įsirašė žmonės. Šiandien tai tampa anachronizmu. Kai sakome, kad Josifas Brodskis yra paskutinis Sidabro amžiaus poetas, kad jis šios rusų poezijos tradicijos tęsėjas, tai ne tik reiškia, kad jo eilių turinys ir forma gali prilygti Sidabro amžiui. Tai reiškia, kad jis dar funkcionuoja kaip didis poetas, kaip didžiosios kultūros atstovas. Po jo tai baigėsi. Šia prasme jis užveria epochą ne todėl, kad negali būti geresnio už Brodskį poeto. Yra visai nuostabių poetų, bet jie negali įsirašyti į šią didžiąja kultūrą kaip iškilūs kultūros veikėjai, nes tokios institucijos nebėra. Jie tampa privačiomis figūromis, lokaliomis figūromis, nepretenduojančiomis į kosminę reikšmę.

Tai stipriai atsispindi menininko statuse ir sąmonėje. Dailininkas anksčiau buvo Pablo Picasso, o šiandien neaišku, kas tai, gal koks nors Jeffas Koonsas. Tiesiog skirtingas pretenzijų ir ne tik talento, bet ir galimybių mastas, skirtinga ir optika, kurioje ši kultūros figūra egzistuoja. Kai Marcelis Duchamp’as vadino savo pisuarą fontanu ir tai tapo svarbiu meno kūriniu, kai kurie teoretikai mano, esą tai reiškė, kad menininkas buvo suvokiamas kaip magas, savo žodžiu galintis viską paversti meno kūriniu. O dabar kad ir kiek pisuarų pastatysi šiuolaikinėse galerijose, kad ir kaip juos pavadinsi, visiems bus nesvarbu. Nes kažko nominavimas kūriniu, kurį sau gali leisti kultūros veikėjas iš didžiosios raidės, išnyko. Tai vyksta visur, visur žlunga Kultūra iš didžiosios raidės kaip misionieriška dvasinė institucija. Iškyla kokios nors lokalios figūros, kurios turi įsirašyti arba į konkretų nedidelės žmonių grupės – poezijos arba kokio kito meno vertintojų skonį, arba tai turi būti susiję su dideliais projektais: ekologiniu, antirusišku arba gender. Menas vis labiau ir labiau stengiasi užsiauginti savo svarbą, prisiglausdamas prie nemeno projektų. Nes pats savaime jis liaujasi būti prasmių generatoriumi. Tačiau menkesnės svarbos jausmas, matyt, bus gana dramatiška situacija daugeliui.
 

Parengė Ž.P.