Karas. Lvovo arabeskos

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).

Štai išplaukia eilutės iš kijeviečio autoriaus Viktoro Nekrasovo knygos „Stalingrado apkasuose“. Viena pirmųjų mano sutiktų tikros „apkasų prozos“ knygų. Taigi vokiečiai puola, jau gerai apdaužytas karinis dalinys, kuriame Viktoras tarnauja, perkeliamas papildymui į užnugarį, t. y. į Stalingradą. Frontas 200 km nuo miesto. Ir leitenantas Nekrasovas su draugu patenka į „kitą pasaulį“. Kino teatrai ir kirpėjos, merginos vasarinėmis suknelėmis ir tramvajai. Po savaitės šio pasaulio nebeliks...

Panašus karo ir taikos pasaulių susidūrimas pas mus vyko nuo 2014 metų. Jau tada knygos eilutės pradėjo atgyti prieš mane traukinio Ivano Frankivskas–Lysyčanskas kupė pusiau blaivaus jaunuolio, grįžtančio iš namų į karą, monologe. Beje, Ukrainoje tuomet stengtasi nevadinti Rusijos įsiveržimo karu.

Ir dabar aš pats įėjau į knygą, tik vietoj Stalingrado priešais mane – Lvovas. Aš vaikštau jo gatvėmis, o mano sąmonė tai mirga, tai užstringa, kaip įrenginiuose su defektais. Ginkluoti patruliai, gatvės muzikantai, gyva prekyba gėlėmis ir sodinukais, oro pavojaus sirena, kariniai plakatai ir skelbimai, koncertinių renginių reklama Lvovo filharmonijoje, kuri atnaujina darbą. Lvovas – kaip Nojaus arka prie molo, tik jam nėra kur plaukti.

Vakar. Mūsų akademinė bendruomenė – pabėgėliai iš Charkovo. Kiekvienas patyrė stresą, kiekvienas turi savo asmeninį nugalėjimo (ar nenugalėjimo) būdą. Turiu savo variantą ir siūlau jį kolegoms bei studentams – ekskursiją po istorinį Lvovo centrą. Ne, aš nesu ekspertas, kad galėčiau surengti pilnavertišką ekskursiją. Todėl kreipiuosi į savo draugo žmoną. Jie taip pat yra pabėgėliai. Iš Donecko. Nuo 2014-ųjų.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Oksana 2014 m. neteko darbo, o nuolatinį darbą naujoje vietoje gauti buvo sunku. Todėl, kaip mokytoja, iš pradžių ji dirbo įvairius darbus ne visą darbo dieną, įskaitant ekskursijas po Lvovą vasarą. Tiesa, šitai ji nustojo daryti prieš 6 metus, bet šįkart atsiliepė į mano prašymą.

Ir štai mūsų nedidelė grupė mina asfaltą ir trinkeles, leidžiasi į požemius ir akimis bei mintimis klaidžioja po šventyklų skliautais, ieško įdomių detalių ir lygina Lvovo architektūrą su tuo, kas matyta Europoje. Esame meno ir kultūros žmonės, pasinėrę į savo pasaulį, ir tarsi pradedame tolti nuo karo, jo tampa vis mažiau sąmonėje. Tad pabaigoje kolegos dėkoja Oksanai būtent už tai, už šias valandas, kurios bent trumpam sugrąžina prarastą ramybę ir pusiausvyrą. Oksana viską supranta ir švelniai šypsosi. Šią būseną ji jau pažįsta nuo 2014-ųjų.  

Ekskursija baigta. Visi išeina, o mes su Oksana dar delsiame, stovime, kalbamės ir atsisveikiname. Aidi oro pavojaus sirena, bet prie jos mes jau pripratę, ji nuaidėjo, bet viskas ramu. Staiga galingas sprogimas. Įsitempiu. Vėl sprogimas. „Kas tai?“ – klausiu. – „Atrodo, kad tai ir yra tai, ką tu manai, – ramiai atsako Oksana. Ir, pastebėjusi mano nervingumą, priduria: – Po Donecko 2014-aisiais taip pat dėl bet kokio garsaus dunksėjimo Lvove puldavome į paniką.“

Atsisveikiname su Oksana ir išsivaikštome skirtingomis kryptimis, už mūsų nugarų per pusę dangaus pakyla juodų dūmų debesis. Ir tikrai buvo – taip. Šešios rusų raketos pasiekė taikinius Lvovo pakraštyje.

Iš ukrainiečių kalbos išvertė Aušrelė Taranenko

Šis tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis. Projekto partneris – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Norėdami prisidėti prie paramos Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus vertybių išsaugojimui, kviečiame prisidėti: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Įm. k. 305350324, P. Vileišio 18A, Vilnius, banko sąskaita: LT37 7044 0600 0832 3972