Paklausta, apie ką jos filmas „Velniop šį darbą“ (TV3, 7 d. 21.30), Vera Kričevskaja atsakė: „Tai šalies raida per pastaruosius dvylika metų, kuriuos mes visi išgyvenome, ir asmeniška merginos, kuri vijosi savo svajonę, istorija. Nataša Sindejeva ir televizijos kanalas „Dožd“ yra instrumentas, kurio padedama bandau papasakoti apie tuos dvylika metų gana plačiai auditorijai. Apie tai, kaip galima pragyventi gyvenimą. Apie tai, kaip galima viską prarasti, bet įgyti daugiau. Abejoju, ar dabar Nataša norėtų grįžti į išeities tašką...“
„Velniop šį darbą“ Rusijoje šiemet uždraustas, kanalas „Dožd“ – taip pat. Bet Kričevskaja ir neslepia, kad filmas kurtas ne rusų auditorijai. Režisierė jau ne vienus metus gyvena Londone, jos filmai apie Borisą Nemcovą ar Anatolijų Sobčiaką Rusijoje taip pat nepageidaujami, o „Velniop šį darbą“ jai padėjo kurti ir ne kartą „Oskarui“ nominuoti profesionalai. Tačiau šis filmas – labai asmeniškas, mat Kričevskaja – iš tų, kurie dirbo „Dožd“ nuo pat jo atsiradimo ir paliko kanalą, kai steigėjai pradėjo koketuoti su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.
Lietuvoje „Dožd“ buvo prieinamas, tad nematoma jo istorija turėtų sudominti ne vieną, juolab kad tai ir pasakojimas apie ryškią moterį, ir jos meilės istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi perkelta iš spalvoto žurnalo apie rusų turtuolius. Režisierė sako, kad tai filmas apie skirtingų žmonių brendimą, šalies – taip pat: „Apie pasirinkimą, kurį padarė kiekvienas iš mūsų. Arba nepadarė.“ Sindejevos likimas idealiai tinka pasakojimui. Filmo pradžioje iš gilios provincijos (Tambovo srities Mičiurinsko miestas skamba beveik kaip nuosprendis) kilusi juodaplaukė gražuolė skrieja per Maskvą ryškai rožiniu „Porsche Cayenne“. Jos vestuvės su įtakingu bankininku Aleksandru Vinokurovu vyksta Peterhofo Didžiuosiuose rūmuose. Jų stilingi namai – turčių pamėgtoje „Rubliovkoje“. Jie buvo labai laiminga pora. Bet įgyvendinta bendra svajonė – kitokia, nepriklausoma televizija „Dožd“ – prisidėjo prie meilės pabaigos. Atsidūrusi televizijoje Sindejeva suprato, kad egzistuoja ir kitokia Putino šalies realybė – valdininkų melas, teroro aktai, skurdas, propagandistų manipuliacijos, prievarta ir cinizmas. Filmo pabaigoje išsiskyrimą, vėžio operaciją išgyvenusi ir pagaliau šokti tango išmokusi Sindejeva važiuoja Maskvos gatve dviračiu. Nes ji tokia. Ji viską daro kitaip. Kričevskaja mano, kad „Velniop šį darbą“ – tai ir filmas apie politiką, „kuri atėjo į namus pas žmones, niekad nevaikščiojusius į rinkimus. Atėjo ir permalė, išarė jų gyvenimą. Ir štai šiame mūšyje jie save ne išdavė, o atrado.“
Maryam Touzani filme „Adomas“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) taip pat pasakoja pasirinkimo istoriją, tik ji labiau kameriška, o herojės – dvi moterys. Našlė Abla turi kepyklą Kasablankoje ir augina aštuonerių metų dukterį. Kartą į jos duris pasibeldžia nėščia Samija, kuri paliko gimtuosius namus ir ieško darbo mieste. Paabejojusi Abla priims merginą. Taip prasidės pasakojimas apie Maroko moterų kasdienybę, nepasibaigusį gedulą, nepageidautiną nėštumą, vienišų motinų situaciją. Touzani subtiliai kuria mikrokosmosą, kuriame prisilietimas, bendras darbas, pokalbiai ir supratimas gali padėti išsaugoti psichinę sveikatą.
Moterų istorijos visada turi terapinį poveikį, nors man geriausiai padeda šnipų istorijos, detektyvai ir vesternai. Robo Coheno „Trigubo X“ (LNK, 7 d. 00.25) šedevru tikrai niekas nepavadins, bet pasakojimas apie ekstremalaus sporto mėgėjo Ksanderio (Vin Diesel), kurį užverbavo amerikiečių žvalgyba, nuotykius Prahoje, bandant prasiskverbti į teroristinę organizaciją „Anarchia 99“, sutrumpins nemigos naktį. „Trigubas X“ – iš tų filmų, kurių autoriai moka linksmintis darbe. Siužetas paprastas ir numatomas, todėl gausu specialiųjų efektų ir nuorodų į kitus, tikrai gerus veiksmo filmus, kad ir apie Džeimsą Bondą. Bet Ksanderis – ne Bondas, juolab kad vyriškas žavesys Dieseliui visai nebūdingas, nebent jums patinka raumenų kalnai.
Jei Angelinos Jolie vaizdai iš karo pabėgėlių prieglobsčiu tapusio Lvivo sužadino nostalgiją, Phillipo Noyce’o „Druska“ (BTV, 11 d. 21 val.) – būtent tas veiksmo filmas, kurį smagu prisiminti ilgos darbo dienos vakarą. Jolie vaidina CŽV agentę, kurią mirštantis rusų šnipas įvardija kaip superslaptos rusų programos vaisių, ir veikėjai teks įrodinėti, kad ji ne išdavikė. Bet siužetas taip supainiotas ir apverstas aukštyn kojom, kad įtampa garantuota.
Vesterno žavesį primins pagal Patricko deWitto bestselerį sukurtas Jacques’o Audiard’o „Broliai Sistersai“ (TV3, 10 d. 22.30). Filmas nukels į XIX a. vidurio Oregoną. „Apsigimę žudikai“ broliai Čarlis ir Elis Sistersai (Joaquinas Phoenixas ir Johnas C. Reilly) sėkmingai vykdo kruvinas užduotis, bet asmeniniame gyvenime yra labai skirtingi. Vienas elgiasi kaip pamišėlis, kitą galima pavadinti sentimentaliu introvertu. Vieną dieną jie gauna iš pirmo žvilgsnio banalią užduotį. Jų tikslas – chemikas Morisas, paslaptingos mikstūros, palengvinančios aukso paieškas, savininkas.
Kitaip nei kiti Europos režisieriai, norintys iš naujo „išrasti“ vesterno žanrą, Audiard’as neišradinėja Laukinių Vakarų, nors ir neatsisako amerikietiškos mitologijos. Bet jis renkasi kitokį požiūrio tašką: fiksuoja pirmuosius artėjančios ir daug ką pakeisiančios civilizacijos ženklus, kad ir dantų pastą ar šepetėlį. „Tarp eilučių“ Audiard’as tarsi skatina susimąstyti apie „antropologinę permainą“, apie žmonių sugebėjimą atsisakyti, pamiršti prievartos kupiną praeitį. Žinoma, kai iš kompiuterio ar televizijos ekrano plūsta prievartos ir nevilties kupini karo vaizdai, filmas „Broliai Sistersai“ gali pasirodyti be galo naivus, bet kartu jis ir aktualus, nes kalba ir apie poreikį kurti visuomenę, kurios pagrindas nėra „stipriojo teisė“.
Jūsų – Jonas Ūbis
