Daugiau temų

7MD

Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai, vertinę patikusius filmus, geriausiu šiemet išrinko lietuvių kino kūrėjos Dovilės Gasiūnaitės debiutinį vaidybinį filmą „Narcizas“. Antrą vietą pagal balsų skaičių užėmė režisieriaus Richardo Presso dokumentinis filmas „Billo Cunninghamo Niujorkas“, trečią – Stefano Schwieterto „Balkanų melodija“.

Daug žiūrovų simpatijų pelnė ir atidarymo filmas – „Sidabrinio lokio“ apdovanojimu Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvertinta Ursulos Meier „Sesuo“ bei amerikiečių režisieriaus Benho Zeitlino kino juosta „Pabaisos iš laukinių pietų“, pelniusi prizų Kanų kino festivalyje.
„Narcizas“ pasakoja apie...

Rengėjų inf.

Muzikos festivalis „Gaida“

7MD

Festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“

Spalio 17 d. Vilniuje prasidėsiantis dokumentinio kino festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ pristatys per keturiasdešimt naujausių dokumentinių filmų; laukiama atvykstant keturiolikos užsienio kino kūrėjų. Filmai suskirstyti į šešias temines programas: „Vidurio Rytai iš arčiau“, „Kertant sienas“, „Postsovietinė panorama“ , „Siekiant teisingumo“, „Ekrane moterys“, „Žalioji programa“, „Nauji lietuvių režisierių filmai“, taip pat bus surengtas specialus seansas, kuriame bus parodytas suomių filmas „Panko sindromas“ (rež. Jukka Kärkkäinen, J-P Passi).

Jau šeštą kartą vyksiančio „Nepatogaus kino“ programoje šiemet ypač daug dėmesio skirta tarptautinėms aktualijoms – nedemokratiškų režimų griūčiai arabų valstybėse (Egiptas, Jemenas), su priespauda kovojančių visuomenių realijoms (Iranas, Sirija), tvyrančiai įtampai Vidurio Rytuose. Savo įspūdžius iš filmavimų šiame regione žiūrovams pasakos į Vilnių atvykstantys režisieriai Petras Lomas ir Marcusas Vetteris. Nebe pirmą filmą arabų kraštuose kuriantis Petras Lomas pristatys naujausią filmą apie

informacija 7MD

Vilniaus rotušėje visą spalio mėnesį kukliai glaudžiasi žymaus kino dokumentininko ir Vilniaus bei Žvėryno kraštotyrininko Vytauto Damaševičiaus parengta paroda „Vilniaus genofondas“. Tai prieškario Vilniaus veidai iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų 1920–1939 m. miesto magistrato pasų stalo bylų nuotraukų, parodos rengėjo aptiktų ir išdidintų. Jau esame rašę apie V. Damaševičiaus rastą...

Rasa Vasinauskaitė

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai šeštadienio vakarą per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėdamas vieną „Inspektoriaus Linlio“ seriją keturis kartus pamačiau reklamą, kurioje Algimantas Čekuolis ragina referendume balsuoti už Visagino atominės elektrinės statybą, supratau, kad vienintelė adekvati reakcija –

Erika Grigoravičienė

Kostas Dereškevičius. Tapyba. Sud. R. Jurėnaitė, Vilnius, MMC, 2012, 348 p.

Pasak Kosto Dereškevičiaus, „Tapyba pirmiausia yra menas, skirtas akims. Jeigu dar reikia aiškinti, kas nutapyta, tai paveikslas nieko vertas.“ Ir dar: „Svarbiausia – padaryti gerą paveikslą. Geru laikau tą, kuris suręstas taip, kad gali gyventi be pašalinės pagalbos. Kai visi elementai tarpusavyje susirakina. Gyvenimas paveikslo viduje vyksta tada, kai elementų tarpusavio sąveika yra adekvati gamtos dėsniams.“
 

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Janina Lapinskaitė – geriausia „Kinošok“ aktorė
Už vaidmenį Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Janina Lapinskaitė pelnė geriausios aktorės apdovanojimą sekmadienį pasibaigusiame atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos kino festivalyje „Kinošok“. Geriausio filmo apdovanojimą rašytojo Vladimiro Voinovičiaus vadovaujamas žiuri skyrė uzbekų režisieriaus Ajubo Šachobidinovo filmui „Dangus – mano namai“ („Parizod“). Filme pasakojama apie gražią vienišą merginą, kuriai bando atrasti vyrą atsitiktinai kalnuose sutiktas praeivis. Tačiau potencialūs jaunikiai atstumia merginą, nes mano, kad jos šaltame grožyje tūno velniška jėga. Šios kino parabolės autoriai sakosi norėję papasakoti apie ypač apdovanotus žmones, „kurie atsiranda tarp mūsų kaip perspėjimas, kurie išeina anksčiau, bet palieka širdyse gerus prisiminimus apie save“.

„Fargo“ bus serialas
Komiškas Ethano ir Joelio Coenų trileris „Fargo“ (1996) pasakojo apie nėščią Minesotos policininkę, kuri seka dviejų nevykėlių žudikų pėdsakais. Policininkę suvaidinusi Frances McDormand buvo apdovanota „Oskaru“ už geriausią moters vaidmenį, „Oskarą“ už geriausią scenarijų gavo ir Coenai, o Kanų kino festivalyje filmas apdovanotas už režisūrą. Dabar „Fargo“ taps serialu, o broliai – vykdomaisiais projekto prodiuseriais. Patys Coenai jau baigia filmą „Liuino Deviso viduje“ („Inside Llewyn Davis“), kuris turi pasirodyti ekranuose ateinančių metų vasarį. Tai pasakojimas apie populiarių dainų autorių ir dainininką, kuris ieško savo gyvenimo kelio 7-ojo dešimtmečio Niujorke. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Carey Mulligan, Justinas Timberlake’as ir Garretas Hedlundas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.

Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.

Rima Jūraitė

Rugsėjo 26 – spalio 7 d.

9-ojo teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus pristatyta dvylika spektaklių. Be geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių darbų, pamatysime ir tris kontroversiško atgarsio, išskirtinio pripažinimo sulaukusių užsienio režisierių spektaklius: italo Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ispano Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ bei šveicaro Michelio Schröderio „Apie gyvenimo trumpumą“.

„Pasivadinome „Sirenomis“, tad ir orientuojamės į šaižų sirenų skleidžiamą garsą – kitokį, nepatogų teatrą, nes Lietuvoje turime keletą režisierių vardų, kuriais didžiuojamės, tačiau didžiąją dalį teatro šiandien užtvindžiusi prastos kokybės produkcija. Todėl norime, kad būtų kitokio teatro, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie iš tikrųjų reikšmingi šių dienų teatro pasaulyje. Devintajame festivalyje labai konceptualiai sugrįžome prie savo pirminės užduoties – provokuoti, klausti, kalbėti, diskutuoti apie pačius svarbiausius, bet galbūt ne visuomet patogiausius klausimus“, – taip priešjubiliejinį festivalį anonsuoja jo meno vadovė Audra Žukaitytė.