„Vilniaus genofondas“

Vilniaus rotušėje visą spalio mėnesį kukliai glaudžiasi žymaus kino dokumentininko ir Vilniaus bei Žvėryno kraštotyrininko Vytauto Damaševičiaus parengta paroda „Vilniaus genofondas“. Tai prieškario Vilniaus veidai iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų 1920–1939 m. miesto magistrato pasų stalo bylų nuotraukų, parodos rengėjo aptiktų ir išdidintų. Jau esame rašę apie V. Damaševičiaus rastą garsaus žydų poeto Mošės Kulbako laikiną pasą su jo nuotrauka ir autografu („7md“, 2012 m. kovo 30 d.).

Nuo keturių parodos salės sienų į mus žvelgia veidai iš senovinių fotografijų, kitokie nei dabartiniai, galbūt sutaurinti šių žmonių gyventos epochos, nors ji jau pranašavo artėjančią pasaulio griūtį. Veidai iš pasinių nuotraukų ir kitokių asmens pažymėjimų – karo belaisvio bilieto, kilmės liudijimo, tremtinių ir belaisvių grąžinimo skyriaus pravažiavimo bilieto... Ką tik buvo praūžęs Didysis karas, po kurio Vilnius ėjo iš rankų į rankas, todėl ir tie asmens liudijimai įvairūs – lenkiški, rusiški, vokiški, lietuviški. Žmonės ėmė grįžti į savo kraštą, į savo gūžtą. Jie įvairių tautų – lenkų, žydų, rusų, gudų, lietuvių, totorių, vokiečių, čigonų; įvairių tikėjimų – Romos katalikų, judėjų, sentikių, stačiatikių, liuteronų. Tarp šių vilniečių veidų – žydų poetas Šmerelis Kačerginskis, būsimasis Vilniaus geto kovotojas Abelis Kovneris, rašytojas Abramas Karpinovičius, tapytojas Vytautas Kairiūkštis, Marijos Gimbutienės tėvas Danielius Alseika. Ir daugybė nežinomų įvairiataučio miesto darbininkų, prekybininkų, teisininkų, muzikų, namų šeimininkių. Vilnius buvo unikalus kaip tik dėl šito darnaus skirtybių margumyno, primena paroda. Deja, šis genofondas beveik visai sunaikintas, išblaškytas ir prarastas.

„7md“ inf.