Kai šeštadienio vakarą per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėdamas vieną „Inspektoriaus Linlio“ seriją keturis kartus pamačiau reklamą, kurioje Algimantas Čekuolis ragina referendume balsuoti už Visagino atominės elektrinės statybą, supratau, kad vienintelė adekvati reakcija – balsuoti „prieš“. Kažkuris sovietų disidentas sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia estetinio pobūdžio. Mano nesutarimai su šia reklama – ir estetinio (visais požiūriais primityvi), ir etinio, nes nacionalinėje televizijoje dirbantis žurnalistas negali tapti valdančiosios partijos ruporu. Suprantu, kad ponas Čekuolis – jau seniai „lygesnis tarp lygių“, bet tokie žaidimai turėtų baigtis.
Nuo pono Čekuolio įtikinėjimų artimiausiu metu pabėgti bus sunku, bet tuos, kuriems vakarieniauti ar pusryčiauti be televizijos nelabai skanu, galiu paguosti. Per LRT Kultūrą bus gerų lietuviškų dokumentinių filmų. Šįvakar (5 d. 22.10) – elegiškas Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių atsisveikinimas su vasara – „Nueinančios vasaros teatrai“, šeštadienį (6 d. 20.20) prasidės trumpa Rimtauto Šilinio 75-mečiui skirta jo filmų retrospektyva, o nuo ateinančio trečiadienio (10 d. 20.35) kiekvieną savaitę laukia susitikimai su Jono Meko kūryba. Taip bus pažymėtas didžiojo filmininko devyniasdešimtmetis. Sekmadienio rytą (7 d. 11.45) LRT pakvies į premjerą – rodys Valdo Babaliausko filmą apie Eugeniją Pleškytę „Savi keliai“.
Kartais susimąstau, kodėl su lietuvių kinu susijusi tik nostalgija ir prisiminimai. Bet, matyt, tai dėsninga – šiuolaikinių jo kūrėjų neįkvepia dabartis. Tik užmetus akį į būsimų seimūnų debatus, šiurpas pereina per kailį, kad jokios ateities nebus. Laimė, diskusijos iš televizijų netrukus persikels į Seimą.
„Kam mylėti savo artimą, jei galima jį užmušti?“ – klausia vienas Steveno R. Monroe filmo „Namas devyniems“ (BTV, 6 d. 23.15) personažas. Devyni nepažįstami tarpusavyje žmonės pagrobti ir uždaryti name, kur jų laukia išgyvenimo žaidimas. Vienintelis likęs gyvas dar gaus ir daug pinigų. Name pagrobtuosius stebi „didysis brolis“, jis laukia, kuris pirmas taps žvėrimi. Abejoju filmo verte, nors jame ir vaidina puikusis Dennisas Hopperis, bet savaitgalio vakarą tai tikrai geriau už bet kuriuos aistringus televizijos šokius. O gal būtent panašios pramoginės laidos ir gimdo paslaptingus sadistus?
Išgyvenimo žaidimas teks ir buvusiam CŽV agentui Frenkui, kurį Roberto Schwentke’s komedijoje „RED“, lietuviškai pervadintoje pagal runkelių pasaulio suvokimo taisykles „Rizikinga erzinti diedukus“ (LNK, 6 d. 21 val.), vaidina Bruce’as Willisas. Idilišką pensininko gyvenimą pasiveja praeities šešėlis – paslaptingas žudikas. Frenkas nusprendžia kreiptis į draugus, užgrūdintus nematomo fronto kovų, juk neatsitiktinai „RED“ angliškai reiškia „radikalūs pensininkai degeneratai“. Vienas jų vienuolika metų buvo maitintas LSD (John Malkovich), kitas ilsisi senelių namuose (Morgan Freeman), o gražuolė Viktorija (Helen Mirren) paįvairina gyvenimą atsitiktiniais kruvinais užsakymais.
Paaiškėja, kad mirties nuosprendį Frenkui pasirašė buvęs jo darbdavys, o draugams padeda net rusų agentas (Brian Cox). Numatomas ir žinomas panašaus kino schemas Schwentke atskiedžia didele ironijos doze ir keliomis staigmenomis, todėl filmas, tikiuosi, nenusibos.
Amerikiečių baimes filmai perteikia geriausiai, o kartais net ir pranašiškai. 2009 m. pasirodžiusi Gregoro Jordano „Nesuvokiama grėsmė“ (LNK, 10 d. 22.35) tik klausė, kas būtų, jei JAV armijoje tarnaujantis žmogus pereitų į islamo tikėjimą ir didžiausiuose Amerikos miestuose padėtų tris branduolinius užtaisus? Kaip priversti tokį žmogų pasakyti, kur tie užtaisai, ir ką daryti, jei teroristas pasirengęs viskam?
Jane Campion „Fortepijone“ įrodė, kad istoriniai kostiumai netrukdo pasakoti šiuolaikiškų istorijų apie moters jausmus. Iki šiol paskutinis jos filmas – 2009 m. sukurta „Švytinti žvaigždė“ (LRT Kultūra, 10 d. 22.15) – iš pradžių gali pasirodyti eiliniu biografiniu filmu. Jo herojė aštuoniolikmetė Fanny Brawne (Abbie Cornish) – graži ir smalsi mergina, kuri mėgsta ilgus pasivaikščiojimus ir siūti gražias sukneles. Ji susipažįsta su žaviu jaunuoliu, o pažintis netikėtai taps pirmąja tikra meile. Romantiškas, melancholiškas jaunuolis, prižiūrintis mirtinai sergantį brolį, – tuomet dar nepripažintas poetas Johnas Keatsas (Benas Whishaw, suvaidinęs „Kvepalų“ žudiką). Jo eilėraščiai amžininkams mažų mažiausiai atrodo keisti.
Bet Campion rodo ne XIX a. anglų literatūros klasiko biografijos puslapį, ji pasakoja apie tai, kaip jausmas poetui padės Fanny nusimesti gerai išauklėtos merginos taisyklių, prietarų ir principų korsetus. Keatsas mokys Fanny poezijos ir padės atrasti nesuprantamų žodžių pasaulį, o mergina pažadins jame „kasdienybės menininką“.
Jaunuolių ryšiui priešinasi visi, bet Campion nekuria melodramos ar istorinio filmo, nors „Švytinčioje žvaigždėje“ visomis spalvomis atgyja XIX a. ritualai, šokiai, muzika ir kostiumai. Režisierė stebi, kaip įvyksta tai, ką ji yra pavadinusi „gyvenimo kvintesencija“, – vyro ir moters susitikimas, tapsiantis egzistencine patirtimi. Keatso ir Fanny jausmuose glūdi mirties nuojauta, bet juk viskas yra laikina ir kiekvieną meilę paženklina pabaiga. Tik Campion sako, ir ji visiškai teisi, kad kito būdo suprasti, patirti pasaulį nėra.
Jūsų –
Jonas Ūbis
